Svorio pokyčiai gydant vėžį ir po gydymo: kas normalu ir kas padeda

Svarbiausios mintys

• Svorio padidėjimas po vėžio gydymo itin dažnas. Ankstesniuose tyrimuose apskaičiuota, kad jis pasireiškia 50–96 % moterų, kurioms dėl krūties vėžio taikoma chemoterapija, o naujesniais duomenimis šis rodiklis vis dar siekia 35–85 % [1]. Taip nutinka ir vyrams, gydomiems nuo prostatos bei storosios ir tiesiosios žarnos vėžio. Tai nėra jūsų asmeninė nesėkmė.
• Steroidai, hormonų terapija, chemoterapijos sukelta menopauzė, alinantis nuovargis ir emocinis valgymas – visa tai turi įtakos. Supratus medicinines priežastis, lengviau atjausti save, o ne kaltinti.
• Svorio mažėjimas gydymo metu taip pat dažnas ir gali tapti pavojingas, jei svoris krinta greitai arba neplanuotai. Jus prižiūrinti specialistų komanda turi apie tai žinoti.
• Svarstyklių rodmuo neatskleidžia to, kas svarbiausia. Kūno sudėtis gali keistis (mažėti raumenų, daugėti riebalų) net ir tuomet, kai svoris išlieka toks pat.
• Tvarūs mitybos įpročiai ir lengvas, reguliarus judėjimas sveikti padeda kur kas labiau nei griežtos dietos, kurios iš tiesų gali trukdyti atsigauti.
• Jūsų onkologijos specialistų komanda turėtų dalyvauti visuose pokalbiuose apie svorį. Prieš imdamiesi didelių pokyčių, pasitarkite su ja.

Baigėte gydymą. Paskambinote varpu, apkabinote slaugytojus ir tikėjotės, kad kūnas pradės grįžti į pažįstamą būseną. Tačiau svarstyklių rodmuo pamažu pakrypo netikėta linkme, drabužiai gula kitaip, o kai kuriais rytais vos atpažįstate savo atspindį. Jei ši patirtis jums pažįstama, tikrai nesate vieni. Svorio padidėjimas po vėžio gydymo – vienas dažniausių ir emociškai sunkiausių netikėtumų, su kuriais susiduria vėžį išgyvenę žmonės. O svorio mažėjimas gydymo metu gali kelti ne mažesnį nerimą.

Šiame straipsnyje paaiškinsime, kodėl gydant vėžį svoris gali ir didėti, ir mažėti, kas medicininiu požiūriu yra normalu ir ką realiai galite padaryti – be dietų kultūros primetamos gėdos ar neįgyvendinamų standartų. Nesvarbu, ar sergate krūties, prostatos, storosios ir tiesiosios žarnos, kiaušidžių, ar kraujo vėžiu, šie pokyčiai galimi sergant bet kuriuo iš jų. Jūsų kūnas padėjo jums ištverti milžinišką išbandymą. Pakalbėkime apie tai, kas vyksta ir kaip juo rūpintis toliau.

Kodėl gydant vėžį keičiasi svoris

Vėžio gydymo poveikis neapsiriboja vėžinėmis ląstelėmis. Jis keičia hormonų pusiausvyrą, medžiagų apykaitą, energijos lygį ir visą jūsų santykį su maistu. Svorio didėjimas ar mažėjimas yra fiziologinis atsakas į stiprų gydymo poveikį, o ne įrodymas, kad kažką darote netinkamai.

Pastebime, kad supratę svorio pokyčius lemiančius mechanizmus, žmonės nustoja save kaltinti ir ima priimti labiau pagrįstus sprendimus. Tad aptarkime tai išsamiau.

Chemoterapija, steroidai ir medžiagų apykaita

Chemoterapija gydymo metu gali sumažinti energijos sąnaudas ramybės būsenoje, o jos sukelti kūno sudėties pokyčiai (ypač raumenų masės mažėjimas) gali lemti, kad medžiagų apykaita išliks lėtesnė net ir po paskutinės infuzijos [4]. Ji taip pat sukelia itin gilų nuovargį, dėl kurio net nueiti iki virtuvės atrodo lyg įveikti maratoną, todėl kasdien judėdamas kūnas sudegina gerokai mažiau kalorijų.

Įtakos turi ir steroidai. Tokie vaistai kaip prednizonas ir deksametazonas, dažnai skiriami kartu su chemoterapija pykinimui ir uždegimui mažinti, smarkiai didina apetitą [3]. Jie taip pat skatina skysčių susilaikymą ir riebalų kaupimąsi, ypač pilvo srityje bei veide [3]. Daugelis pacientų pasakoja, kad vartodami steroidus jaučia nuolatinį, įkyrų alkį, visai nepanašų į įprastą apetitą, nes tai ir nėra įprastas apetitas. Jį sukelia vaistai.

Daugelį vėžį išgyvenusių žmonių nustebina tai, kad šis poveikis medžiagų apykaitai ne visada išnyksta pasibaigus gydymui. Organizmui gali prireikti kelių mėnesių pusiausvyrai atkurti.

Hormonų terapija ir menopauzė

Krūties vėžiui gydyti taikoma hormonų terapija (tamoksifenas ir aromatazės inhibitoriai, tokie kaip letrozolas bei anastrozolas) keičia organizmo hormonų pusiausvyrą ir taip tiesiogiai veikia svorį bei kūno sudėtį [2]. Sisteminė apžvalga parodė nuoseklų riebalų masės didėjimą 3,3–9,2 % adjuvantinio gydymo metu, nepriklausomai nuo to, ar buvo taikoma chemoterapija, endokrininė terapija, ar abu gydymo būdai [2]. Moterims, kurioms menopauzė dar neprasidėjusi, chemoterapija gali sukelti ankstyvą menopauzę, dėl kurios organizmas ima kaupti daugiau riebalų ir netenka liesosios masės, net jei mitybos įpročiai nesikeičia [5].

Vyrams vyksta panašus procesas. Prostatos vėžiui gydyti taikoma androgenų deprivacijos terapija mažina testosterono kiekį, todėl mažėja raumenų masė, kaupiasi daugiau riebalų ir lėtėja medžiagų apykaita [6]. Kelno universiteto tyrime nustatyta, kad po 36 savaičių androgenų deprivacijos terapijos (ADT) liesoji masė sumažėjo 2–4 %, o riebalų masė padidėjo 14 % [6]. Šie pokyčiai savo išvaizda ir pojūčiais labai primena tai, ką moterys patiria dėl gydymo sukeltos menopauzės.

Abiem atvejais šiuos pokyčius sukelia vaistai. Tai supratus lengviau nustoti ieškoti, ką padarėte „ne taip“, nes atsakymas paprastas – nieko.

Nuovargis, emocinis valgymas ir sumažėjęs aktyvumas

Be tiesioginio poveikio medžiagų apykaitai, keičiasi ir elgesys, o tai verta atjautos, ne smerkimo. Dėl su gydymu susijusio nuovargio kai kuriomis dienomis fizinis aktyvumas gali atrodyti iš tiesų neįmanomas. Emociniai sunkumai (nerimas, depresija, sielvartas ir nežinomybė, lydintys vėžio diagnozę) dažnai pakeičia valgymo įpročius. Maistas gali tapti vienu iš nedaugelio patikimų paguodos šaltinių tuo metu, kai atrodo, kad nieko kito nebegalite kontroliuoti.

Valgymas dėl streso gydant vėžį yra visiškai suprantama žmogiška reakcija. Prisidėti gali net teigiami pokyčiai: jei gydymo metu metėte rūkyti (tai išties sveikatai palankus sprendimas), gali sugrįžti apetitas ir skonio pojūtis, todėl galite pradėti valgyti daugiau.

Suprasti, kodėl priaugote svorio, – pirmas žingsnis siekiant jį valdyti be papildomos kaltės naštos.

Svorio augimas gydymo metu ir po jo: kas iš tiesų vyksta

Dabar, kai suprantate priežastis, aptarkime konkrečiau. Kiek svorio paprastai priaugama? Kam tai pasireiškia dažniausiai? Ir kas vyksta jūsų organizme, ko svarstyklės negali parodyti?

Su kokiomis vėžio rūšimis ir gydymo būdais tai siejama dažniausiai

Apie svorio augimą gydymo metu ir po jo dažniausiai praneša sergantieji krūties, prostatos, storosios ir tiesiosios žarnos bei kiaušidžių vėžiu, tačiau jis gali pasireikšti taikant bet kokią gydymo schemą, apimančią steroidus ar hormonų poveikio keitimą. Ankstesnėse apžvalgose nurodyta, kad svorio priaugo nuo 50 iki 96% moterų, kurioms dėl krūties vėžio buvo taikoma adjuvantinė chemoterapija, o vidutinis prieaugis siekė nuo 2,5 iki 6,2 kg. 2017 m. Europoje atlikta 25 tyrimų metaanalizė parodė, kad apibendrintas vidutinis prieaugis buvo 2,7 kg, taigi tikrasis vidurkis gali būti artimesnis apatinei šio intervalo ribai [1].

Jaunesniems pacientams ir tiems, kurių navikai turi hormonų receptorių, svorio augimas paprastai pasireiškia dažniau [10]. Hematologinėmis onkologinėmis ligomis, pavyzdžiui, limfoma, sergantys pacientai, kuriems skiriami ilgalaikiai steroidų kursai, taip pat patiria reikšmingų svorio pokyčių, tačiau aptariant gyvenimą po vėžio gydymo apie juos dažnai nekalbama [19].

Trumpai apžvelkime, kaip svorio augimas skiriasi pagal vėžio rūšį:

Kūno sudėtis: kodėl svarstyklės neatskleidžia visko

Štai dalykas, kurį dauguma straipsnių šia tema praleidžia, nors jis labai svarbus. Jūsų svoris tėra vienas skaičius, kuris neparodo, kiek kūne yra raumenų, riebalų ir skysčių. Vėžio gydymo metu ir po jo daugeliui žmonių pasireiškia tai, ką mokslininkai vadina sarkopeniniu nutukimu: vienu metu mažėja raumenų masė ir didėja riebalų masė [7]. Tarp vėžiu sergančių pacientų, kurių KMI viršija 30, maždaug kas ketvirtas atitinka sarkopeninio nutukimo kriterijus [7].

Tai reiškia, kad svarstyklių rodmuo gali beveik nesikeisti, nors kūno sudėtis smarkiai kinta. Arba skaičius didėja, tačiau iš tiesų netenkate būtent to raumeninio audinio, kuris padeda palaikyti medžiagų apykaitos sveikatą, kaulų tankį ir fizinį pajėgumą.

Liesoji kūno masė yra svarbiausias ramybės medžiagų apykaitos greitį lemiantis veiksnys [8]. Mažiau raumenų reiškia, kad ramybės būsenoje sudeginama mažiau kalorijų, todėl ateityje svorio priaugti lengviau, o jo numesti – sunkiau. Tai uždaras ratas, prasidedantis gydymo metu.

Patarimas: Užuot kas rytą lipę ant svarstyklių, stebėkite, kaip jums tinka drabužiai, kiek turite energijos ir jėgų. Jei norite tikslesnio vaizdo, liemens apimtis yra naudingas ir paprastas namuose atliekamas matavimas. DEXA tyrimas, jei jūsų gydymo komanda gali jį pasiūlyti, leidžia išsamiai įvertinti riebalų, raumenų ir kaulų kiekį.

Kiek laiko tai trunka? Realistiški lūkesčiai

Tai klausimas, kurį užduoda beveik visi, bet į kurį beveik niekas neatsako tiesiai: kada tai baigsis?

Su gydymu susijęs svorio augimas paprastai prasideda aktyvaus gydymo metu ir gali tęstis mėnesius ar metus po jo, ypač jei toliau taikoma hormonų terapija, pavyzdžiui, vartojamas tamoksifenas ar aromatazės inhibitorius [9]. Svoris paprastai stabilizuojasi pasibaigus hormonų terapijai arba organizmui visiškai prisitaikius, tačiau tiesa tokia: nesiimant jokių priemonių, priaugtas svoris dažniausiai savaime nenukrenta.

Tai sakome ne tam, kad jus atgrasytume. Norime padėti susikurti realistiškus lūkesčius, kad praėjus šešiems mėnesiams po gydymo nesijaustumėte patyrę nesėkmę, jei svarstyklių rodmuo stebuklingai negrįžo į ankstesnį. Laipsniški, tvarūs pokyčiai (kuriuos aptarsime kituose skyriuose) tikrai duoda reikšmingos naudos. Tačiau jiems reikia laiko, ir tai normalu.

Svorio mažėjimas gydymo metu: kada reikėtų susirūpinti

Sergant vėžiu svoris keičiasi ne tik viena kryptimi. Daugelis pacientų susiduria su priešinga problema: neplanuotu svorio mažėjimu dėl sumažėjusio apetito, pykinimo, skonio pokyčių, burnos opelių ir padidėjusių su vėžiu kovojančio organizmo medžiagų apykaitos poreikių. Tam tikri svorio svyravimai gydymo metu yra tikėtini. Tačiau didelis, neplanuotas svorio netekimas reikalauja dėmesio.

Kada svorio mažėjimas tampa pavojingas

Pasikalbėkite su savo gydymo komanda, jei jums tinka bent vienas iš šių teiginių:

1. Per šešis mėnesius nesistengdami netekote daugiau nei 5% kūno svorio [11].
2. Svoris sparčiai mažėja per kelias dienas, o ne savaites. Tai gali rodyti skysčių netekimą ar dehidrataciją, todėl būtinas medikų dėmesys.
3. Jaučiatės pernelyg silpni ar pavargę, kad galėtumėte atlikti kasdienę veiklą.
4. Nuolat nepavyksta suvalgyti ar išgerti tiek, kiek įprastai.

Sergant pažengusiu vėžiu, ypač virškinimo trakto ir plaučių, gali išsivystyti būklė, vadinama kacheksija. Tai sudėtingas raumenų nykimo sindromas, kurį lemia ir sumažėjęs maisto suvartojimas, ir sutrikusi medžiagų apykaita [12]. Ji pasireiškia iki 80% pacientų, sergančių viršutinės virškinimo trakto dalies vėžiu, įskaitant kasos vėžį, ir jai reikia specialaus medicininio gydymo – vien mitybos pokyčių nepakanka [13]. Jūsų gydymo komanda turėtų stebėti, ar nėra šios būklės požymių, tačiau nedvejokite patys pradėti apie tai pokalbį.

Kaip užtikrinti pakankamą mitybą aktyvaus gydymo metu

Kai apetitas menkas, o valgymas atrodo kaip sunki užduotis, tikslas nėra tobulumas. Tikslas – pamaitinti organizmą. Galvokite apie tai kaip apie organizmo aprūpinimą energija, padedančia ištverti gydymą, o ne dietos laikymąsi.

Keli būdai, padedantys daugeliui pacientų: valgykite dažnai ir mažomis porcijomis visą dieną (penkis ar šešis kartus vietoj trijų gausių valgymų), kai galite, rinkitės kaloringus ir maistinių medžiagų turtingus produktus (riešutų sviestą, avokadus, tirštuosius kokteilius su graikišku jogurtu, kiaušinius), o skysčius gerkite tarp valgymų, ne jų metu, kad skrandis neprisipildytų dar nespėjus pakankamai pavalgyti.

Jei valgyti nuolat sunku, paprašykite gydymo komandos siuntimo pas kvalifikuotą dietistą, kuris specializuojasi onkologinių pacientų mitybos srityje. Jis gali sudaryti planą, pritaikytą prie šalutinio gydymo poveikio ir konkrečių jūsų poreikių. Būtent tam šie specialistai yra parengti. Pasinaudokite jų pagalba.

Ką galite padaryti nesusitelkdami vien į svarstykles

Tai praktinė šio straipsnio esmė. Viskas čia grindžiama vienu principu: padėkite sau atsigauti ir rūpinkitės ilgalaike sveikata ugdydami tvarius įpročius, o ne ribodami ar bausdami save. Jei pasirinkta strategija verčia jaustis ko nors netekus, nerimauti ar kaltinti save, ji jums netinka.

Atsigavimui palanki lėkštė

Sudėtingo mitybos plano jums nereikia. Pakanka paprasto orientyro: stenkitės, kad maždaug pusę lėkštės sudarytų daržovės ir vaisiai, ketvirtadalį – liesų baltymų šaltiniai (vištiena, žuvis, ankštiniai, tofu, kiaušiniai), o dar ketvirtadalį – viso grūdo produktai (rudieji ryžiai, bolivinės balandos, viso grūdo kvietinė duona). Taip organizmas gauna reikalingų skaidulų, vitaminų ir ilgiau išliekančios energijos, o kalorijų skaičiuoti nereikia.

Baltymams verta skirti ypatingą dėmesį. Vėžį išgyvenusiems žmonėms paprastai naudinga kasdien suvartoti maždaug 1,0–1,5 gramo baltymų vienam kūno svorio kilogramui, paskirstant juos per kelis valgymus, o ne suvalgant visus vienu kartu [8][14]. Tai padeda išsaugoti raumenis – svarbiausią medžiagų apykaitos ir fizinio pajėgumo apsaugos veiksnį. Pavyzdžiui, pusryčiams suvalgykite porą kiaušinių, pietums – vištienos ar avinžirnių, o vakarienei – žuvies ar lęšių.

Atsigauti taip pat padeda uždegimą slopinantys maisto produktai: uogos, lapinės daržovės, riebi žuvis, pavyzdžiui, lašiša, riešutai ir alyvuogių aliejus. Nereikia visko keisti iš karto. Viena papildoma daržovių porcija per dieną jau yra prasminga pradžia. Išsamiau apie tai, ką valgyti gydymo metu ir po jo, skaitykite mūsų vadove Mityba sergant vėžiu: ką valgyti, ko vengti ir kas iš tiesų svarbu.

Judėjimas, padedantis atsigauti, o ne bausti save

Pažvelkime į fizinį aktyvumą visiškai kitaip. Po vėžio gydymo judėjimo tikslas nėra deginti kalorijas ar užsitarnauti maistą. Jo tikslas – išsaugoti raumenų masę, turėti daugiau energijos, mažinti ligos atsinaujinimo riziką ir stiprinti psichikos sveikatą. Tyrimai nuosekliai rodo, kad fizinis aktyvumas po vėžio gydymo yra viena veiksmingiausių sveikatos apsaugos priemonių [15].

Bendras tikslas – 150 minučių vidutinio intensyvumo aerobinės veiklos per savaitę (vaikščiojimo, plaukimo, važiavimo dviračiu) ir jėgos pratimai bent du kartus per savaitę [15]. Tačiau jei pradedate nuo nulio, kaip ir daugelis vėžį išgyvenusių žmonių, tai yra siekiamybė, o ne privalomas pradinis krūvis.

Pradėkite nuo to, kas iš tiesų įveikiama. Dešimties minučių pasivaikščiojimo aplink kvartalą. Kelių pritūpimų su savo kūno svoriu, laikantis už virtuvės stalviršio. Penkių minučių švelnių tempimo pratimų. Tuomet pamažu didinkite krūvį. Kas savaitę pridėkite minutę ar dvi. Nuoseklumas kur kas svarbesnis už intensyvumą.

Vėžį išgyvenusiems žmonėms jėgos pratimai yra būtini. Tai veiksmingiausias būdas išlaikyti ir atkurti raumenų masę, nuo kurios priklauso medžiagų apykaitos greitis ir kuri ilgainiui iš tiesų palengvina svorio kontrolę. Vis dėlto ir aerobinio aktyvumo, ir jėgos pratimų rekomendacijas atitinka mažiau nei vienas iš penkių vėžį išgyvenusių žmonių [16]. Tinka pratimai su savo kūno svoriu, pasipriešinimo gumomis ar lengvais hanteliais. Dar geriau, jei galite dirbti su kineziterapeutu ar onkologinių pacientų fizinio aktyvumo specialistu. Jie sudarys programą, atsižvelgdami į jūsų gydymo istoriją ir fizinius apribojimus.

Bendradarbiavimas su jūsų gydymo komanda

Prieš reikšmingai keisdami mitybą ar fizinio aktyvumo įpročius, pasikalbėkite su onkologu, šeimos gydytoju ar kvalifikuotu dietistu. Jie gali įvertinti jums taikomą gydymą, šiuo metu vartojamus vaistus, esamas ligas ir svorio pokyčius iki diagnozės.

Aptariant svorio kontrolę su gydymo komanda, gali būti naudingi kraujo tyrimai skydliaukės veiklai, gliukozės ir cholesterolio kiekiui įvertinti: gydymas gali paveikti visus šiuos rodiklius, o jie savo ruožtu turi įtakos svoriui. Jūsų komanda gali atmesti medicinines priežastis, apie kurias galbūt nepagalvojote.

Verta žinoti vieną rekomendaciją: jei jums rekomenduojama mažinti svorį, visuotinai priimtinas tikslas yra ne daugiau kaip 0,5–1 kg (maždaug 1–2 svarai) per savaitę [17]. Šis tempas grindžiamas bendrosiomis klinikinėmis rekomendacijomis, o ne konkrečiai vėžio tyrimais, ir jums tinkamiausias tempas gali skirtis, todėl aptarkite jį su savo komanda. Pernelyg greitas svorio mažėjimas gydymo metu ar netrukus po jo gali sutrikdyti atsigavimą ir sumažinti raumenų masę [21]. Šiuo atveju „lėtai ir nuosekliai“ nėra tik posakis. Tai mediciniškai pagrįstas požiūris.

Vaistai, svoris ir ateities perspektyvos

Vienas praktiškiausių dalykų, kuriuos galite padaryti, – tiksliai išsiaiškinti, kurie į jūsų gydymo planą įtraukti vaistai gali prisidėti prie svorio pokyčių. Štai aiški apžvalga:

1. Tamoksifenas (krūties vėžys): keičia estrogenų poveikį; siejamas su laipsnišku svorio didėjimu ir riebalų pasiskirstymo pokyčiais [2].
2. Aromatazės inhibitoriai (letrozolas, anastrozolas): mažina estrogenų gamybą; siejami su didesniu kūno riebalų kiekiu ir sąnarių skausmu, galinčiu riboti aktyvumą [2][18].
3. Prednizonas ir deksametazonas (įvairios vėžio rūšys): didina apetitą, skatina skysčių susilaikymą ir riebalų kaupimąsi pilvo srityje [3]. Poveikis gali būti ryškus ir greitas.
4. Androgenų deprivacijos terapija (prostatos vėžys): mažina testosterono kiekį; lemia raumenų masės mažėjimą, riebalų kiekio didėjimą ir medžiagų apykaitos sulėtėjimą [6].

Jei į jūsų gydymo planą įtrauktas vaistas lemia didelį svorio prieaugį, pasitarkite su onkologu, tačiau niekada savarankiškai nenutraukite ir nekeiskite paskirto vėžio gydymo. Gydymo veiksmingumas visada svarbiausias. Gydytojas galbūt galės pakeisti vaisto vartojimo laiką, dozę ar patį vaistą, nesumažindamas gydymo veiksmingumo.

Galbūt jums taip pat kyla klausimų apie GLP-1 receptorių agonistus (semagliutidą, parduodamą pavadinimais Ozempic ir Wegovy), kurie daugeliui žmonių iš esmės pakeitė svorio kontrolės galimybes. Didžiųjų onkologijos centrų mokslininkai aktyviai tiria, ar šie vaistai yra saugūs ir veiksmingi būtent vėžį išgyvenusiems žmonėms. Ankstyvųjų tyrimų rezultatai teikia vilčių, tačiau dar nėra galutiniai. Nėra nusistovėjusių onkologinių rekomendacijų dėl jų vartojimo, todėl juos svarstyti reikėtų tik tiesiogiai prižiūrint gydytojui. Kol kas tai sritis, kurios raidą verta stebėti, o ne rekomendacija imtis veiksmų.

Emocinė svorio pokyčių našta

Būtų neteisinga kalbėti vien apie kalorijas ir fizinį aktyvumą. Daugeliui vėžį išgyvenusių žmonių svorio didėjimas po gydymo nėra vien fizinis iššūkis. Tai ir gilus emocinis išgyvenimas. Gydymo metu jūsų kūnas pasikeitė be jūsų sutikimo, o kitoks atspindys veidrodyje gali atrodyti kaip dar vienas dalykas, kurį iš jūsų atėmė vėžys.

Kūno vaizdo suvokimas po vėžio yra sudėtingas. Galite jaustis nejaukiai vilkėdami anksčiau tikusius drabužius. Galite baimintis socialinių situacijų, kuriose žmonės komentuoja jūsų išvaizdą, net jei linki gero. Gali erzinti mintis, kad „turėtumėte“ būti dėkingi už tai, jog esate gyvi, nors kartu gedite ankstesnio savo kūno. Visi šie jausmai yra pagrįsti ir dažni. Jei po gydymo sunku gerai jaustis savo kūne, mūsų straipsnyje Kūno vaizdo suvokimas po vėžio: pokyčių priėmimas, pasitikėjimo ugdymas ir savęs priėmimas šie jausmai nagrinėjami išsamiai ir siūlomi praktiniai žingsniai pirmyn.

Kai maistas tampa būdu įveikti sunkumus

Gydymo metu ir po jo maistas gali tapti vienu iš nedaugelio dalykų, teikiančių paguodą ir kontrolės jausmą. Tai suprantama. Tačiau kai valgymas tampa pagrindiniu būdu tvarkytis su nerimu, liūdesiu, vienatve ar nuoboduliu, gali susidaryti užburtas ratas, iš kurio sunku ištrūkti savarankiškai. Dažnai jį lydi ir gėda, kuri tik dar labiau apsunkina padėtį.

Yra švelnesnių alternatyvų. Pokalbiai su konsultantu ar psichologu (ypač turinčiu patirties onkologijos srityje) gali padėti išsiugdyti naujų sunkumų įveikos būdų. Vėžį išgyvenusių žmonių savitarpio pagalbos grupės, susitinkančios gyvai ar internetu, leidžia bendrauti su tais, kurie iš tiesų supranta. Dienoraščio rašymas, dėmesingo įsisąmoninimo praktikos ir net trumpi kvėpavimo pratimai gali padėti stabtelėti tarp emocinio impulso ir automatiško siekimo užkąsti. Ieškoti tokios pagalbos nėra silpnumas. Tai vienas išmintingiausių dalykų, kuriuos galite padaryti dėl savo atsigavimo.

Bendravimas su partneriu ir šeima

Artimųjų komentarai apie svorį, net ir geranoriški, pavyzdžiui, „ar tau reikėtų tai valgyti?“ arba „dabar atrodai taip sveikai!“ (kitaip tariant, „priaugai svorio“), gali labai skaudinti. Jei su tuo susiduriate, turite teisę nustatyti ribas.

Gali pakakti paprastų žodžių: „Savo sveikata rūpinuosi kartu su gydymo komanda. Šiuo metu man labiausiai padeda jūsų palaikymas, o ne patarimai apie maistą.“ Dauguma žmonių tai gerbs, jei pasakysite aiškiai.

Tai skaitantiems partneriams ir slaugantiems artimiesiems: labiausiai padėsite sutelkdami dėmesį į bendrus sveikus įpročius (kartu gamindami, eidami vakarinių pasivaikščiojimų, klausdami „kaip galiu tave palaikyti?“), o ne stebėdami, ką jūsų artimasis valgo, ar komentuodami jo svorį. Jūsų vaidmuo – būti komandos draugu, o ne maisto policija.

Kada pasikalbėti su savo gydymo komanda

Dėl kai kurių svorio pokyčių verta tiesiogiai pasikalbėti su savo gydymo komanda. Štai aiškūs signalai:

Jei svoris didėja: Jūsų svoris padidėjo daugiau nei 5%, palyginti su svoriu prieš gydymą, ir tai veikia jūsų judrumą, nuotaiką ar sveikatos rodiklius, pavyzdžiui, kraujospūdį ar gliukozės kiekį kraujyje. Taip pat atkreipkite dėmesį į naujai atsiradusį tinimą ar staigų paburkimą. Tai gali rodyti skysčių kaupimąsi, o ne riebalų kiekio didėjimą, todėl gali reikėti kitokių priemonių.

Jei svoris mažėja: Neplanuotai netekote daugiau nei 5% kūno svorio [11], ilgiau nei kelias dienas negalite įprastai valgyti ar gerti arba jaučiate nuolatinį silpnumą, kuris nepraeina pailsėjus.

Abiem atvejais: Depresijos požymiai, veikiantys jūsų valgymo įpročius, nepraeinantis nuovargis arba nauji simptomai, pavyzdžiui, dusulys ar galvos svaigimas.

Jūsų onkologų komanda su tuo susidūrė tūkstančius kartų. Jie jūsų neteis. Svoris yra medicininis, o ne moralinis klausimas. Ir apie jį verta pasikalbėti.

Jūsų kūnas padėjo jums ištverti gydymą: dabar pasirūpinkite juo

Svorio pokyčiai gydant vėžį ir po gydymo yra beveik visuotinė patirtis, turinti realių medicininių paaiškinimų. Jie neatspindi jūsų charakterio, disciplinos ar vertės. Jūsų kūnas padarė kai ką nepaprasto. Jis padėjo jums ištverti gydymą. Dabar jam reikia kantrybės ir palaikymo, o ne bausmės.

Trys dalykai, kuriuos verta įsiminti perskaičius šį straipsnį: pirma, apie bet kokius reikšmingus svorio pokyčius pasikalbėkite su savo gydymo komanda. Ji gali padėti būdais, apie kuriuos galbūt nė nepagalvojote. Antra, užuot riboję maistą ar itin intensyviai sportavę, rinkitės maistingą maistą ir palaipsniui didinamą, reguliarų fizinį aktyvumą. Trečia, būkite sau tokie pat kantrūs, kokie būtumėte draugui, išgyvenančiam tą patį.

Atsigavimas yra procesas, o ne finišo linija. Jau įrodėte, kad galite įveikti sunkumus. Tai tik kitas etapas, ir jums nereikia jo įveikti vieniems.

Šaltiniai

[1] van den Berg, M. M. G. A., Winkels, R. M., de Kruif, J. Th. C. M., van Laarhoven, H. W. M., Visser, M., de Vries, J. H. M., de Vries, Y. C., & Kampman, E. (2017). Krūties vėžiu sergančių pacienčių svorio pokyčiai chemoterapijos metu: metaanalizė. BMC Cancer, 17(1), 259. https://doi.org/10.1186/s12885-017-3242-4

[2] Mendez, V., Diedrichsen Marstrand, S., Nielsen, A., Lund-Jacobsen, T., Kistorp, C., Schwarz, P., & Buch-Larsen, K. (2025). Ankstyvosios stadijos krūties vėžiu sergančių moterų kūno sudėties pokyčiai po adjuvantinio gydymo: sisteminė apžvalga. Acta Oncologica, 64, 1640-1647. https://doi.org/10.2340/1651-226X.2025.44707

[3] Cancer Research UK. (be datos). Steroidai (deksametazonas, prednizolonas, metilprednizolonas). https://www.cancerresearchuk.org/about-cancer/treatment/drugs/steroids

[4] Abreu, M. (2024). Vėžiu sergančių pacientų energijos sąnaudų ir kūno sudėties tyrimas pradinio gydymo metu ir po jo [Daktaro disertacija, Universiteit Antwerpen]. https://doi.org/10.63028/10067/2067610151162165141

[5] Gordon, A. M., Hurwitz, S., Shapiro, C. L., & Leboff, M. S. (2011). Priešlaikinis kiaušidžių funkcijos nepakankamumas ir kūno sudėties pokyčiai taikant adjuvantinę chemoterapiją krūties vėžiui gydyti. Menopause, 18(11), 1244-1248. https://doi.org/10.1097/gme.0b013e31821b849b

[6] Umlauff, L., Weber, M., Freitag, N., Hackett, D. A., Bloch, W., & Schumann, M. (2022). Mitybos intervencijos vyrų, kuriems dėl prostatos vėžio taikoma androgenų deprivacijos terapija, kūno sudėčiai gerinti. Prostate Cancer and Prostatic Diseases, 25, 149-158. https://doi.org/10.1038/s41391-021-00411-7

[7] Gortan Cappellari, G., Brasacchio, C., Laudisio, D., ir kt. (2022). Sarkopeninis nutukimas: kokia jo reikšmė sergant vėžiu? Nutrition, 98, 111624. https://doi.org/10.1016/j.nut.2022.111624

[8] Arends, J., Bachmann, P., Baracos, V., ir kt. (2017). ESPEN vėžiu sergančių pacientų mitybos gairės. Clinical Nutrition, 36(1), 11-48. https://doi.org/10.1016/j.clnu.2016.07.015

[9] Puklin, L. S., Li, F., Cartmel, B., ir kt. (2023). Krūties vėžiu sergančių moterų svorio kitimo trajektorijos po diagnozės ir mirtingumas. npj Breast Cancer, 9, 98. https://doi.org/10.1038/s41523-023-00603-5

[10] Hurtado de Mendoza, M. B., ir kt. (2024). Tarp krūties vėžį išgyvenusių asmenų dažnas 10% ar didesnis svorio prieaugis. Kaip pranešta ASCO Post, 2024 m. birželį. https://ascopost.com/news/june-2024/many-breast-cancer-survivors-may-experience-excess-weight-gain

[11] Stott, D. J. (2021). Neplanuotas vyresnio amžiaus suaugusiųjų svorio mažėjimas. American Family Physician, 104(1), 34-40. https://www.aafp.org/pubs/afp/issues/2021/0700/p34.pdf

[12] Fearon, K., Strasser, F., Anker, S. D., ir kt. (2011). Vėžinės kacheksijos apibrėžimas ir klasifikacija: tarptautinis sutarimas. The Lancet Oncology, 12(5), 489-495. https://doi.org/10.1016/S1470-2045(10)70218-7

[13] Bachmann, J., Ketterer, K., Marsch, C., ir kt. (2009). Su kasos vėžiu susijusi kacheksija: poveikis medžiagų apykaitai ir sąsaja su svorio mažėjimu bei plaučių funkcija. BMC Cancer, 9, 255. https://doi.org/10.1186/1471-2407-9-255

[14] Muscaritoli, M., Arends, J., Bachmann, P., ir kt. (2021). ESPEN praktinės gairės: klinikinė mityba sergant vėžiu. Clinical Nutrition, 40(5), 2898-2913. https://doi.org/10.1016/j.clnu.2021.02.005

[15] Campbell, K. L., Winters-Stone, K. M., Wiskemann, J., ir kt. (2019). Fizinio aktyvumo gairės vėžį išgyvenusiems asmenims: tarptautinio daugiadalykio apskritojo stalo susitikimo sutarimo pareiškimas. Medicine and Science in Sports and Exercise, 51(11), 2375-2390. https://doi.org/10.1249/MSS.0000000000002116

[16] Coletta, A. M., Marquez, G., Thomas, P., ir kt. (2019). Klinikiniai veiksniai, susiję su aerobinio ir jėgos fizinio aktyvumo gairių laikymusi tarp vėžio prevencijos programų pacientų ir vėžį išgyvenusių asmenų. PLOS ONE, 14(8), e0220814. https://doi.org/10.1371/journal.pone.0220814

[17] National Institute for Health and Care Excellence. (2014). Nutukimas: nustatymas, vertinimas ir valdymas (Klinikinės gairės CG189). https://www.nice.org.uk/guidance/cg189

[18] Tenti, S., Correale, P., Cheleschi, S., Fioravanti, A., & Pirtoli, L. (2020). Aromatazės inhibitorių sukelti raumenų ir skeleto sistemos sutrikimai: dabartinės žinios apie klinikinius ir molekulinius aspektus. International Journal of Molecular Sciences, 21(16), 5625. https://doi.org/10.3390/ijms21165625

[19] Daniele, A., Guarini, A., De Summa, S., ir kt. (2021). Kūno sudėties pokyčiai, nesveika gyvensena ir gydymas steroidais kaip ne Hodžkino limfomą išgyvenusių asmenų metabolinės rizikos prognostiniai veiksniai. Journal of Personalized Medicine, 11(3), 215. https://doi.org/10.3390/jpm11030215

[20] Lee, D.-W., Cho, S., Shin, A., Han, S.-W., ir kt. (2020). Gaubtinės žarnos vėžiu sergančių pacientų kūno masės indeksas ir kūno svorio pokyčiai adjuvantinės chemoterapijos metu: AVANT tyrimo rezultatai. Scientific Reports, 10, 19467. https://doi.org/10.1038/s41598-020-76643-9

[21] Ligibel, J. A., Bohlke, K., May, A. M., ir kt. (2022). Fizinis aktyvumas, mityba ir svorio valdymas gydant vėžį: ASCO gairės. Journal of Clinical Oncology, 40(22), 2491-2507. https://doi.org/10.1200/JCO.22.00687