Vėžio atkryčio baimė ir išgyvenusiojo kaltė: emocijos, apie kurias niekas neįspėja

Svarbiausios mintys

• Tai dažna. 2022 m. analizėje, apėmusioje 9 311 vėžį išgyvenusių ir juo sergančių žmonių, daugiau nei pusės atkryčio baimės įvertis siekė arba viršijo žemiausią tyrėjų taikytą ribinę vertę, o beveik kas penkto – aukščiausią [1]. Šis jausmas nereiškia, kad jums prastai sekasi tvarkytis.
• Išgyvenusiojo kaltė taip pat tikra. Galite jausti kaltę dėl to, kad išgyvenote, kad nesijaučiate pakankamai dėkingi arba dėl to, kiek jūsų liga kainavo aplinkiniams.
• Abu jausmai gali kilti kartu. Tą pačią popietę galite jausti palengvėjimą ir kaltę dėl to palengvėjimo.
• Pozityvus mąstymas to neišspręs. 2019 m. apžvelgus 23 kontroliuojamus tyrimus nustatyta, kad terapijos, keičiančios santykį su savo mintimis, užuot jas ginčijus, turėjo didesnį trumpalaikį poveikį atkryčio baimei nei tradicinė kognityvinė elgesio terapija [2].
• Neprivalote pasiekti susitaikymo. Galima gyventi kasdienį gyvenimą ir kartu bijoti.
• Žinokite, kada prašyti pagalbos. Jei baimė ar kaltė trukdo miegoti, išeiti iš namų ar lankytis kontroliniuose vizituose, metas kreiptis specialistų pagalbos.

Gydymas baigiasi. Aplinkiniai lengviau atsikvepia. Kažkas verkia iš palengvėjimo. O jūs sėdite ir laukiate, kol baimė atslūgs, tikėdami, kad taip ir bus, bet ji nesitraukia.

Vėžio atkryčio baimė yra dažna, net jei niekas aplink jus apie ją nekalba. 2022 m. analizėje buvo apibendrinti 46 tyrimų iš 13 šalių duomenys, o pagrindinė analizė apėmė 9 311 vėžį išgyvenusių ir juo sergančių žmonių [1]. Daugiau nei pusės (58,8 %) standartinio atkryčio baimės klausimyno įvertis siekė arba viršijo žemiausią tyrėjų taikytą ribinę vertę, o beveik kas penkto (19,2 %) – aukščiausią [1]. Nesulaukus pagalbos, ši baimė laikui bėgant dažniau išlieka gana stabili, o ne išblėsta [2].

Šalia šios baimės gali atsirasti ir dar kai kas: kaltė. Kaltė dėl to, kad išgyvenote, kai kiti neišgyveno. Kad nesijaučiate pakankamai dėkingi. Kad bijote, nors turėtumėte švęsti.

Šis straipsnis neragins jūsų išlikti pozityviems ar skaičiuoti, už ką turėtumėte būti dėkingi. Jis skirtas įvardyti tai, ką jau jaučiate, ir pasiūlyti ką nors naudingesnio nei kvėpavimo pratimų sąrašas.

Jei skaitote dėl kito žmogaus

Prieš aptardami, ką išgyvena vėžį patyrę žmonės, trumpai kreipiamės į jų artimuosius.

Jei jūsų draugas, partneris ar šeimos narys baigė vėžio gydymą, o jūs nežinote, ką pasakyti, ne jums vieniems tai sunku. Dauguma žmonių nori padėti. Tačiau net ir nenorint lengva pasakyti ką nors, kas nutraukia pokalbį.

Skaudžiausiai dažniausiai nuskamba frazės, kuriomis norima nuraminti. „Kartą įveikei, įveiksi ir vėl“ žmogui sako, kad jo baimė nepagrįsta. „Bent jau anksti aptiko“ – kad jis pernelyg jautriai reaguoja. „Reikia mąstyti pozityviai“ – kad jis turėtų jaustis kitaip, nei jaučiasi. Kad ir kokie geri būtų ketinimai, visos trys perduoda tą pačią žinią: tavo baimė yra problema, ir tu turi ją išspręsti.

Padėti galima paprasčiau. Paklauskite: „Ar nori apie tai pasikalbėti, ar norėtum prasiblaškyti?“ Tada priimkite bet kurį atsakymą. Pabūkite šalia žmogaus ir jo baimės, nesistengdami jos pašalinti, ir nesitikėkite, kad jis demonstruos atsigavimą ar dėkingumą.

Žmogus, dėl kurio nerimaujate, galbūt skiria daug jėgų tvarkydamasis su visų kitų nerimu dėl jo vėžio: sako, kad laikosi gerai, ir nutyli, kaip jam baisu. Galite padėti nepadidindami šios naštos.

Jei manote, kad jam sunkiau, nei jis pajėgia ištverti, švelniai įvardykite tai, ką pastebite: „Pastebėjau, kad tau, regis, labai sunku. Ar pagalvotum apie pokalbį su šios srities specialistu?“ Tai ne ultimatumas. Taip paliekate atviras duris.

Jei ieškote daugiau padedančių žodžių ir sąrašo tų, kurie nepadeda, mūsų gide ką sakyti vėžiu sergančiam žmogui ir ko nesakyti aptariami pokalbiai, žinutės ir atvirukai.

Likusi straipsnio dalis skirta visiems, gyvenantiems su šia baime. Kviečiame skaityti toliau.

Vėžio atkryčio baimė: kas tai iš tiesų yra (ir kas nėra)

Vėžio atkryčio baimė, dažnai trumpinama FCR, turi ekspertų grupės sutartą apibrėžtį: tai baimė, nerimas ar susirūpinimas, kad vėžys gali atsinaujinti arba progresuoti [3]. Tie patys ekspertai ją apibūdina kaip normalią reakciją į vėžio patirtį, kuri tam tikru metu gali tapti problema [3].

Tačiau apibrėžtis neperteikia, kaip tai jaučiama iš vidaus. Štai atviresnis paaiškinimas: jūsų kūnas jau parodė, kad tai gali nutikti. Todėl dabar kiekvienas skausmas įgauna kitą svorį. Kosulį, į kurį kitas nekreiptų dėmesio, imate registruoti. Galvos skausmą, kuris anksčiau būtų likęs nepastebėtas, dabar tyliai tyrinėjate ir tyliai jo bijote.

Tai ne tas pats, kas bendras nerimas dėl sveikatos, net jei iš šalies jie gali atrodyti panašūs. Jūsų baimė kyla iš to, kas jums iš tiesų nutiko. Tai viena priežasčių, kodėl patarimai, pagrįsti „neracionalių“ minčių ginčijimu, gali nepataikyti į esmę. JAV ligoninės Massachusetts General Hospital psichologas Daniel Hall atkreipė dėmesį, kad įprastos kognityvinės elgesio terapijos strategijos, pavyzdžiui, neracionalių baimių permąstymas, gali neveikti ir priversti vėžį išgyvenusius žmones pasijusti neišgirstus, kai nežinomybė, su kuria jie gyvena, yra tikra [4].

Nesulaukus pagalbos, atkryčio baimė laikui bėgant paprastai išlieka gana stabili [2]. 2022 m. analizėje ji buvo nustatyta sergant įvairių tipų vėžiu, skirtinguose žemynuose ir praėjus įvairiam laikui nuo diagnozės [1].

Hall ją apibūdina kaip fizinių simptomų, emocinio distreso ir elgesio pokyčių ciklą, kuriame emocijos ir elgesys gali sustiprinti fizinius simptomus bei palaikyti baimę [4]. Kasdienybėje tai gali atrodyti taip. Dieglys, gumbelis ar nuovargio banga sužadina baimę. Baimė skatina ieškoti nusiraminimo, todėl naršote internete, tikrinate savo kūną arba vėl skambinate gydytojui. Kurį laiką pasijuntate geriau. Tuomet kitas pojūtis smogia dar stipriau.

FCR apima platų spektrą. 87 kokybinių tyrimų apžvalgoje ji apibūdinta kaip tęstinumas nuo prisitaikyti padedančių iki prisitaikymui trukdančių reakcijų [5]. Vieniems tai silpnas foninis triukšmas. Kitiems ji trikdo miegą, kelia įtampą santykiuose ir verčia jaustis taip, tarsi įprastas gyvenimas būtų tik laikinas. Abi patirtys tikros ir abi vertos dėmesio.

Emocijų kelias po vėžio diagnozės nėra tiesi linija

Tikriausiai esate girdėję apie „gedėjimo etapus“ – mintį, kad jausmai pereina nustatytą žingsnių seką ir baigiasi susitaikymu. Tai tvarkingas modelis. Tačiau jūsų jausmai po diagnozės neprivalo jo atitikti.

Jie gali persidengti, sugrįžti atgal ir kartotis. Antradienį galite jaustis susitaikę, o trečiadienį – apimti siaubo. Galite tris mėnesius jaustis gerai, o tada, praėjus metams po gydymo pabaigos, palūžti per įprastą kraujo tyrimą.

Užuot palūžę, kaip galbūt tikėtumėtės, iš pradžių galite nieko nejausti. Tai keista būsena, kurioje vis tiek gebate veikti: lankotės vizituose, užduodate klausimus ir priimate sprendimus, nors emociškai beveik nieko neįsisąmoninate. Tai gali atrodyti kaip būdas ištverti tai, kas pernelyg didžiulė patirtis, kad ją aprėptumėte iš karto. Iš šalies atrodo, kad susitvarkote. Tačiau galbūt dar ne.

Palūžti galite vėliau, kartais kaip tik tuomet, kai visi aplinkiniai jau lengviau atsikvepia. Gydymas baigiasi. Vizitai retėja. Jus palaikantys žmonės mano, kad krizė jau baigėsi. Tuomet liekate vieni su tuo, kas jums nutiko, ką tai gali reikšti ir ką dabar su tuo daryti.

Jei praėjus mėnesiams ar metams po gydymo ieškojote informacijos apie emocinius vėžio diagnozės etapus, tikriausiai ieškojote ne vien informacijos. Norėjote, kad kas nors įvardytų, ką jaučiate, ir pasakytų, kad tai suprantama. Mūsų gide apie emocinius vėžio diagnozės etapus ir tai, ko tikėtis šis kelias aptariamas išsamiau, įskaitant tai, kada verta kreiptis profesionalios pagalbos.

Tai iš tiesų suprantama. Jūsų išgyvenimų eiga priklauso jums, o ne kam nors kitam.

Baimę sužadinantys veiksniai, kurių niekas neįspėja tikėtis

Įvardijus, kas sužadina baimę, šie veiksniai neišnyks, bet gali kiek susilpnėti jų poveikis. Atpažinę, kas sukelia baimę, galite tam pasiruošti, užuot buvę užklupti netikėtai.

Su kontroliniais vaizdiniais tyrimais susijęs nerimas

Tai įtampa ar nerimas, kurį vėžiu sergantys žmonės jaučia prieš vaizdinius tyrimus, jų metu ir po jų [6].

Angliškas šio reiškinio pavadinimas „scanxiety“ skamba neformaliai, tačiau mokslininkai į jį žiūri rimtai. 2023 m. apžvalgoje nustatyta, kad žmonės laikotarpį tarp tyrimo ir jo rezultatų apibūdino kaip ypač įtemptą, o vėžį išgyvenusiems žmonėms šis laukimas kartojasi vėl ir vėl [6]. Kai kurie teigė, kad laikui bėgant nerimas neslūgo [6].

Rezultatas, nerodantis vėžio požymių, ne visada suteikia tokį palengvėjimą, kokio tikitės. Jei kitas tyrimas jau paskirtas, dienas iki jo galite pradėti skaičiuoti beveik iš karto. Gavote šešis mėnesius nežinios, o ne šešis mėnesius saugumo.

Visa tai nėra neracionalu. Taip gali atrodyti gyvenimas su tikra, nuolatine nežinia. Jei tyrimų dienos išmuša jus iš vėžių arba geras rezultatas palieka daugiau tuštumos, nei tikėjotės, tai nereiškia, kad gyvendami po vėžio kažką darote ne taip.

Kiti baimę sužadinantys veiksniai ir kodėl jie užklumpa netikėtai

Jūsų pačių kūnas gali būti stipriausias baimę sužadinantis veiksnys ir tas, kurį aplinkiniams sunkiausia suprasti. Nuolatinis tikrinimas, ar nepraeina kosulys arba galvos skausmas, gali atrodyti kaip hipochondrija. Tačiau už jūsų nerimo slypi tikra patirtis. Kūno tikrinimas, kartu su patikinimo ieškojimu ir vengimu, yra tarp įveikos būdų, kuriuos specialistai įvardija kaip ligos atsinaujinimo baimės požymius, kai ji tampa klinikine problema [3]. Jautrumas sustiprėjo, ir jūs to nepasirinkote.

Netikėtai gali užklupti ir priminimai: draugo diagnozė, naujienų pranešimas, televizijos reklama ar dienos, kai jums nustatė diagnozę, pradėjote gydymą arba išgirdote, kad vėžio požymių nebėra, metinės. Apžvelgus 87 kokybinius tyrimus nustatyta, kad kai kurie vėžį išgyvenę žmonės savo baimę apibūdino kaip panašią į trauminę patirtį, įskaitant stiprias reakcijas į su vėžiu susijusius dirgiklius ar prisiminimus [5]. Toks priminimas gali per kelias minutes sugriauti visą savaitę jaustą pusiausvyrą net ir praėjus daugeliui metų po gydymo.

Išgyvenusiojo kaltė: jausmas, kuriam sunku rasti vietą

Išgyvenusiojo kaltė yra tikra, net jei niekas jūsų apie ją neįspėjo. JAV atliktoje 108 plaučių vėžį išgyvenusių žmonių apklausoje 55 % teigė patyrę su savo vėžiu susijusią išgyvenusiojo kaltę [7]. Šis tyrimas apėmė tik vieną vėžio rūšį, todėl neparodo, kiek išgyvenusiojo kaltė paplitusi apskritai. Tačiau jis rodo, kad taip jaučiatės toli gražu ne vieni.

Ji gali pasireikšti keliais būdais, ir verta juos įvardyti atskirai.

Tai gali būti kaltė, kad gyvenate ilgiau už kitą žmogų. Jei lankėte palaikymo grupę ar pažinojote žmogų, sirgusį panašiu vėžiu kaip jūs, ir jis mirė, kaltė, kad vis dar esate čia, gali būti labai stipri ir gluminanti. Joje nėra logikos, ir jūs tai žinote. Vis dėlto ji niekur nedingsta.

Tai gali būti kaltė, kad nejaučiate pakankamai dėkingumo. Gyvenimą po vėžio lydi daugybė lūkesčių: kad tapsite išmintingesni, labiau gyvensite šia akimirka, labiau vertinsite mažus dalykus. Kai kurie žmonės iš tiesų taip jaučiasi. Kiti jaučiasi išsekę, išsigandę ir pikti, o paskui kaltina save, kad vietoj to nejaučia dėkingumo. Galite pagauti save galvojant: „Turėčiau jaustis, kad man pasisekė.“ Atotrūkis tarp to, ką turėtumėte jausti, ir to, ką iš tikrųjų jaučiate, yra atskiras skausmas.

Tai gali būti kaltė dėl „lengvesnės“ diagnozės. Jei jūsų vėžys buvo nustatytas anksti arba gydymas buvo ne toks sunkus kaip kieno nors kito, galite jausti, kad neturite teisės į savo baimę. Tačiau 2022 m. analizėje atsinaujinimo baimė nustatyta tarp visomis tirtomis vėžio rūšimis sirgusių žmonių ir visais laikotarpiais po diagnozės [1]. „Lengvesnis“ vėžys nuo jos neapsaugo.

Taip pat būna kaltė dėl to, kiek vėžys kainavo aplinkiniams. Partneris, prisiėmęs visus rūpesčius. Mama ar tėtis, perskridę visą šalį, kad sėdėtų laukiamuosiuose. Draugai, matę jūsų kančią. Galite jausti kaltę dėl sukrėtimų, kurių niekada nepasirinkote.

Šios kaltės formos nepanaikina viena kitos ir nepanaikina baimės. Tą pačią antradienio popietę galite ir siaubingai bijoti vėžio atsinaujinimo, ir jaustis kalti dėl savo baimės. Gyvenime po vėžio gali tilpti abu šie jausmai.

Išankstinis gedulas: gedėti ateities, kuri dar neatėjo

Išgyvenusiojo kaltė dažniausiai nukreipta į praeitį. Išankstinis gedulas žvelgia pirmyn, į ateitį, kurios bijote netekti.

Išankstinis gedulas reiškia gedėti netekties dar prieš jai įvykstant. Gedite savo planų, saugumo jausmo ir gyvenimo, kurio tikėjotės, dar nežinodami, ar iš tiesų visa tai praradote.

Jis gali prasidėti dar aktyvaus gydymo metu, ne tik po jo. Dar būdami pačiame gydymo sūkuryje galite gedėti vaisingumo, kurį galbūt prarasite, gydymo keičiamos išvaizdos, sustabdytos karjeros ar didžiulę įtampą patiriančių santykių. Gedite šių dalykų tuo pat metu kovodami dėl savo gyvybės, ir šis prieštaravimas sekina taip, kad sunku paaiškinti žmogui, kuris to nepatyrė.

Gedėti galimos ateities nereiškia pasiduoti. Šiam jausmui verta skirti tiek pat vietos, kiek ir viskam kitam, ką išgyvenate.

Norite sužinoti daugiau? Mūsų vaizdo įraše apie psichikos sveikatą gyvenant po vėžio pateikiami psichologijos ir socialinio darbo specialistų patarimai, kaip saugoti psichikos sveikatą gydymo metu ir po jo, įskaitant tai, kada kreiptis profesionalios pagalbos ir kaip kurti palaikymo tinklą.

Vėžį išgyvenę jauni suaugusieji patiria savitą emocinę naštą

Vėžio diagnozė sulaukus 25-erių nėra tokia pati patirtis kaip diagnozė sulaukus 55-erių.

Tai nereiškia, kad kuri nors iš šių patirčių menkesnė. Bendra Europos medicininės onkologijos draugijos (ESMO) ir Europos vaikų onkologijos draugijos (SIOPE) darbo grupė vėžiu sergančius paauglius ir jaunus suaugusiuosius apibrėžia kaip 15–39 metų žmones [8]. Šiai grupei priklausančių jaunų suaugusiųjų gyvenime vėžys susiduria su dalykais, kurių vyresniems vėžį išgyvenusiems žmonėms paprastai netenka spręsti vienu metu.

Jūsų bendraamžiai baigia studijas, pradeda karjerą, įsimyli, susilaukia vaikų. Jūs lankotės pas gydytojus, kovojate su šalutiniu poveikiu ir svarstote, kam pasakyti bei kaip paaiškinti, kas pasikeitė. Susidūrimas tarp gyvenimo, kurio tikėjotės, ir to, kurį gyvenate, sukelia savitą gedulą.

Lyginimasis su kitais yra nepaliaujamas ir dažniausiai nematomas. Stebėti, kaip draugai pasiekia svarbius gyvenimo etapus, kurių patys nežinote, ar sulauksite, sulaukus 27-erių veikia kitaip nei sulaukus 57-erių. Jaunesniame amžiuje ir ligos atsinaujinimo baimė paprastai būna stipresnė: 2022 m. analizėje nustatyta, kad ji mažėjo su amžiumi [1]. Kai jums 25-eri, tai ne tik ligos baimė. Tai baimė dėl dar nenugyventų dešimtmečių.

Galite jaustis kalti, kad tapote našta tėvams, kurie pertvarkė savo gyvenimą, arba dėl sunkumų, užgriuvusių partnerį, kuris to nesitikėjo. Galite jausti kaltę dėl nutolusių draugų ir nežinoti, ar turėtumėte juos dėl to kaltinti.

Dar yra tapatybės klausimas, kuris ir taip nelengvas įžengus į trečiąją dešimtį: kas aš esu dabar? Vėžys keičia jūsų santykį su kūnu, planais ir suvokimu, kas įmanoma. Visa tai suprasti, kol dar tik aiškinatės, kas esate, iš tiesų sunku.

Jei esate jaunas suaugęs žmogus, ieškantis savo kelio po vėžio, neprivalote to daryti erdvėse, skirtose viena karta vyresniems žmonėms. Mūsų internetinė vėžio paliestų jaunų žmonių bendruomenė yra vieta, kur galite apie tai pasikalbėti su jus suprantančiais žmonėmis, o mūsų straipsnyje apie pasimatymus išgyvenus vėžį aptariama, kada papasakoti savo ligos istoriją, kaip nustatyti ribas ir kurti naujus ryšius.

Kas iš tiesų padeda, o kas nepastebimai pablogina padėtį

Kas dažniausiai sustiprina ligos atsinaujinimo baimę

Pradėkime nuo to, nes apie šią dalį niekas garsiai nekalba.

Kai kurie dalykai, kurių natūraliai griebiatės baimei pasiekus piką, gali ją palaikyti. Vengimas, nuolatinis patikinimo ieškojimas ir kūno tikrinimas įtraukti į požymių, kuriais specialistai apibūdina klinikine problema tapusią ligos atsinaujinimo baimę, sąrašą [3]. Tą akimirką toks elgesys atrodo logiškas, ir tai nėra jūsų charakterio trūkumas. Tiesiog naudinga suprasti, kaip jis veikia.

Simptomų paieška „Google“ – akivaizdžiausias pavyzdys. Kai atrodo, kad kažkas negerai, instinktyviai norisi sužinoti daugiau. Randate simptomus atitinkančių ligų, statistikos, forumų įrašų, kuriuose žmonės pasakoja apie nepalankias baigtis. Nerimas sustiprėja, ir vėl ieškote. Hall sako tiesiai: daugiau informacijos paprastai nesumažina nežinomybės dėl savo sveikatos. Jos tik padaugėja [4]. Jis taip pat pažymi, kad ligos atsinaujinimo rizikos paaiškinimas žmogui nėra įrodymais pagrįstas šios baimės gydymo būdas [4].

Nuolatinis patikinimo ieškojimas veikia taip pat. Vėl skambinate gydytojui. Vėl klausiate partnerio ar partnerės, ar reikėtų nerimauti. Dieną ar dvi jaučiatės geriau, o paskui vėl prireikia patikinimo.

Vengimas vykti į kontrolinius vizitus – kitas to paties elgesio modelio kraštutinumas. Jei baimė prieš tyrimą tokia stipri, kad atrodo lengviau jo neatlikti, pasakykite savo gydymo komandai, užuot tiesiog neatvykę.

Įrodymais pagrįsti būdai įveikti sunkumus

Supratus, kas palaiko baimę, tampa aiškiau, kodėl tam tikri būdai padeda. Daugeliu jų nesiekiama pašalinti nežinomybės. Jie keičia jūsų santykį su ja.

Psichologinis gydymas padeda, nors poveikis yra nedidelis. 2019 m. atlikta 23 kontroliuojamų tyrimų apžvalga nustatė nedidelį, bet patikimą poveikį ligos atsinaujinimo baimei iškart po gydymo; nedidelis poveikis išliko ir per tolesnį stebėjimą [2].

Laiko nerimavimui skyrimas gali skambėti nelogiškai. Kasdien nustatytu laiku skiriate dėmesio savo baimėms, o kitu metu jas atidedate: „Apie tai pagalvosiu 16 valandą.“ Šis metodas, vadinamas nerimavimo atidėjimu, nėra skirtas vien vėžiu sergantiems žmonėms. Nedideliame Vokietijos mokslininkų tyrime jis sumažino generalizuotu nerimo sutrikimu sergančių žmonių nerimavimą, palyginti su laukiančiųjų sąrašo grupe [9].

Dėmesingo įsisąmoninimo ir atsipalaidavimo naudą vėžiu sergantiems žmonėms patvirtina tyrimai. Atsitiktinių imčių tyrime, kuriame dalyvavo 245 vėžiu sergantys ir psichologinį distresą patiriantys žmonės, dėmesingu įsisąmoninimu grįsta kognityvinė terapija sumažino ligos atsinaujinimo baimę, nepriklausomai nuo to, ar kursas vyko gyvai, ar internetu [10]. Hall taip pat nurodo, kad atsipalaidavimo reakcijos sukėlimas giliai kvėpuojant ir medituojant yra vienas iš moksliniais tyrimais pagrįstų įgūdžių [4].

Fizinis aktyvumas svarbus, nors galbūt ne taip, kaip tikėtumėtės. Jo poveikis nuotaikai mažesnis, nei norėtųsi: apibendrinti 26 fizinio aktyvumo tyrimų duomenys parodė, kad bendras poveikis depresijos ir nerimo simptomams buvo labai mažas, o didesnę naudą patyrė žmonės, kurių simptomai iš pradžių buvo vidutinio sunkumo ar sunkūs [11]. Ryškesni įrodymai susiję su ligos baigtimis. Dideliame storosios žarnos vėžio tyrime žmonių, kurie po chemoterapijos dalyvavo struktūruotoje trejų metų fizinio aktyvumo programoje, išgyvenamumas be ligos buvo reikšmingai ilgesnis nei tų, kurie gavo sveikatos mokymo medžiagą [12]. Miegas taip pat svarbus, tad jei baimė neleidžia užmigti, aptarkite tai su gydymo komanda.

Pozityvioji psichologija turėtų papildyti visa tai, o ne pakeisti. Hall teigia, kad kūrybinė saviraiška, humoras ir pastebėjimas to, ką vertinate, taip pat gali būti naudingi [4]. Tai nereiškia, kad reikia per prievartą nusiteikti pozityviai. Tiesiog pasirūpinate, kad jūsų emociniame pasaulyje vyrautų ne vien baimė.

Struktūruotos programos, skirtos ligos atsinaujinimo baimei, taip pat tiriamos. Massachusetts General Hospital ligoninėje Hall komanda sukūrė IN FOCUS programą, apimančią kognityvinės elgesio terapijos, proto ir kūno sąveikos bei pozityviosios psichologijos įgūdžius, ir atliko pirmąjį bandomąjį atsitiktinių imčių tyrimą su 64 vėžį išgyvenusiais žmonėmis [4]. Tai buvo nedidelis bandomasis tyrimas, todėl jis tėra pirmas žingsnis. Nyderlanduose atliktame SWORD tyrime krūties, prostatos ir storosios bei tiesiosios žarnos vėžį išgyvenusiems žmonėms, jaučiantiems stiprią ligos atsinaujinimo baimę, pasiūlyta mišri kognityvinės elgesio terapijos forma: penki susitikimai gyvai ir trys trumpos nuotolinės konsultacijos. Per 15 mėnesių stebėjimo laikotarpį jie nurodė jaučiantys reikšmingai mažesnę ligos atsinaujinimo baimę nei įprastą priežiūrą gavę žmonės [13].

Kada kreiptis specializuotos pagalbos

Yra skirtumas tarp vėžio atsinaujinimo baimės, su kuria sunku gyventi, ir baimės, kuri užvaldo jūsų gyvenimą.

Tam tikrą baimę jaučia daugelis [1]. Ji gali visada likti šiokia tokia jūsų gyvenimo dalimi, ir tikslas nėra ją visiškai pašalinti.

Kai baimė užvaldo gyvenimą, tai pasireiškia konkrečiau: dėl nepakeliamo nerimo praleidžiate kontrolinius vizitus, ištisas savaites negalite gerai išsimiegoti, panikuojate dėl įprastų kūno pojūčių arba tolstate nuo artimųjų ar darbo, nes baimė užima tiek daug vietos. Specialistai klinikinę ligos atsinaujinimo baimę apibūdina panašiai: nuolatinis susirūpinimas, nerimavimas ar įkyrios mintys, nenaudingi sunkumų įveikos būdai, tokie kaip vengimas ar nuolatinis tikrinimas, sunkumai kasdieniame gyvenime, stiprus distresas ir sunkumai kuriant ateities planus [3]. Jei baimė ar išgyvenusiojo kaltė taip veikia jūsų gyvenimą, tai ženklas kreiptis specializuotos pagalbos. Tai nėra asmeninė nesėkmė ir nereiškia, kad jums „trūksta stiprybės“.

Ne visa psichikos sveikatos pagalba vienoda. Įprastas siuntimas pas psichologinį konsultantą gali padėti, bet gali ir nepadėti. Psichoonkologas specializuojasi psichologinių vėžio aspektų srityje, o onkologijos centruose dirbantys socialiniai darbuotojai gerai išmano emocinę ir praktinę ligos pusę. Prašant pagalbos verta teirautis specialisto, turinčio darbo su vėžį išgyvenusiais žmonėmis patirties.

Svarbi ir terapijos rūšis. Tradicinė kognityvinė elgesio terapija padeda atpažinti ir kvestionuoti nenaudingas mintis. Tačiau bijant ligos atsinaujinimo mintis, kad vėžys gali grįžti, nėra neracionali, todėl raginimas jai prieštarauti gali atrodyti kaip jūsų jausmų nuvertinimas. 2019 m. apžvalgoje naujesnės kognityvinės elgesio terapijos formos, kurios padeda keisti santykį su savo mintimis ir jausmais, trumpuoju laikotarpiu buvo veiksmingesnės už tradicinę kognityvinę elgesio terapiją [2].

Jei netoliese nėra specializuotos pagalbos, pasiteiraukite apie nuotolines galimybes. Anksčiau minėtame dėmesingo įsisąmoninimo tyrime internetinis kursas taip pat sumažino ligos atsinaujinimo baimę [10], o SWORD programoje susitikimai gyvai buvo derinami su nuotolinėmis konsultacijomis [13]. Mūsų straipsnyje Kas yra vėžį išgyvenęs žmogus? taip pat aptariami emociniai gyvenimo išgyvenus vėžį aspektai ir pateikiami pagalbos ištekliai.

Jūs turite teisę jausti visus šiuos jausmus

Jei perskaitėte iki čia, tikriausiai visa tai išgyvenate patys, o ne stebite iš šalies.

Be pagalbos vėžio atsinaujinimo baimė dažniau išlieka tokia pat stipri, o ne silpnėja [2]. Gavus tinkamą pagalbą, ji gali sumažėti: psichologinis gydymas ją mažina, o 2019 m. apžvalgoje nedidelis poveikis išliko ir per tolesnį stebėjimą [2]. Išgyvenusiojo kaltė taip pat neišnyksta pagal tvarkaraštį. Realistiškas tikslas – kad šie jausmai užimtų mažiau vietos, o ne visiškai išnyktų.

Neprivalote jaustis geriau, nei jaučiatės dabar. Neprivalote jausti dėkingumo. Neprivalote būti iš to pasimokę.

Jei kuri nors šio straipsnio dalis pasirodė tokia pažįstama, kad norėtumėte ja pasidalyti, tai galėtų būti kitas jūsų žingsnis: pasidalykite ja su savo gydymo komanda, psichologiniu konsultantu ar kitu vėžį išgyvenusiu žmogumi, kuris jau supranta, ką turite omenyje. Mūsų internetinėje bendruomenėje tokių žmonių gausu.

Literatūros šaltiniai

[1] Luigjes-Huizer, Y. L., Tauber, N. M., Humphris, G., Kasparian, N. A., Lam, W. W. T., Lebel, S., Simard, S., Smith, A. B., Zachariae, R., Afiyanti, Y., Bell, K. J. L., Custers, J. A. E., de Wit, N. J., Fisher, P. L., Galica, J., Garland, S. N., Helsper, C. W., Jeppesen, M. M., Liu, J., . . . van der Lee, M. L. (2022). Koks yra vėžio atsinaujinimo baimės paplitimas tarp vėžį išgyvenusių ir juo sergančių asmenų? Sisteminė apžvalga ir individualių dalyvių duomenų metaanalizė. Psycho-Oncology, 31(6), 879-892. https://doi.org/10.1002/pon.5921

[2] Tauber, N. M., O'Toole, M. S., Dinkel, A., Galica, J., Humphris, G., Lebel, S., Maheu, C., Ozakinci, G., Prins, J., Sharpe, L., Smith, A. B., Thewes, B., Simard, S., & Zachariae, R. (2019). Psichologinės intervencijos poveikis vėžio atsinaujinimo baimei: sisteminė apžvalga ir metaanalizė. Journal of Clinical Oncology, 37(31), 2899-2915. https://doi.org/10.1200/JCO.19.00572

[3] Lebel, S., Ozakinci, G., Humphris, G., Mutsaers, B., Thewes, B., Prins, J., Dinkel, A., & Butow, P. (2016). Nuo normalios reakcijos iki klinikinės problemos: vėžio atsinaujinimo baimės apibrėžimas ir klinikiniai požymiai. Supportive Care in Cancer, 24(8), 3265-3268. https://doi.org/10.1007/s00520-016-3272-5

[4] Esty, A. (2024, liepa). Pagalba pacientams įveikiant vėžio atsinaujinimo baimę. Harvard Medicine Magazine. https://magazine.hms.harvard.edu/articles/helping-patients-cope-fear-cancer-recurrence

[5] Almeida, S. N., Elliott, R., Silva, E. R., & Sales, C. M. D. (2019). Vėžio atsinaujinimo baimė: kokybinė sisteminė pacientų patirčių apžvalga ir metasintezė. Clinical Psychology Review, 68, 13-24. https://doi.org/10.1016/j.cpr.2018.12.001

[6] Derry-Vick, H. M., Heathcote, L. C., Glesby, N., Stribling, J., Luebke, M., Epstein, A. S., & Prigerson, H. G. (2023). Su vaizdiniais tyrimais susijęs nerimas tarp vėžiu sergančių suaugusiųjų: apimties apžvalga tyrimų ir intervencijų kryptims nustatyti. Cancers, 15(5), straipsnis 1381. https://doi.org/10.3390/cancers15051381

[7] Perloff, T., King, J. C., Rigney, M., Ostroff, J. S., & Johnson Shen, M. (2019). Išgyvenusiojo kaltė: slapta gyvenimo išgyvenus plaučių vėžį našta. Journal of Psychosocial Oncology, 37(5), 573-585. https://doi.org/10.1080/07347332.2019.1569191

[8] Ferrari, A., Stark, D., Peccatori, F. A., Fern, L., Laurence, V., Gaspar, N., Bozovic-Spasojevic, I., Smith, O., De Munter, J., Derwich, K., Hjorth, L., van der Graaf, W. T. A., Soanes, L., Jezdic, S., Blondeel, A., Bielack, S., Douillard, J.-Y., Mountzios, G., & Saloustros, E. (2021). Vėžiu sergantys paaugliai ir jauni suaugusieji (AYA): Europos medicininės onkologijos draugijos (ESMO) ir Europos vaikų onkologijos draugijos (SIOPE) AYA darbo grupės pozicijos dokumentas. ESMO Open, 6(2), straipsnis 100096. https://doi.org/10.1016/j.esmoop.2021.100096

[9] Krzikalla, C., Buhlmann, U., Schug, J., Kopei, I., Gerlach, A. L., Doebler, P., Morina, N., & Andor, T. (2024). Nerimavimo atidėjimas metakognityviniu požiūriu: atsitiktinių imčių tyrimas su laukiančiųjų kontroline grupe. Clinical Psychology in Europe, 6(2), straipsnis e12741. https://doi.org/10.32872/cpe.12741

[10] Compen, F., Bisseling, E., Schellekens, M., Donders, R., Carlson, L., van der Lee, M., & Speckens, A. (2018). Tiesiogiai ir internetu teikiamos dėmesingu įsisąmoninimu grįstos kognityvinės terapijos palyginimas su įprastu gydymu mažinant vėžiu sergančių pacientų psichologinį distresą: daugiacentris atsitiktinių imčių kontroliuojamas tyrimas. Journal of Clinical Oncology, 36(23), 2413-2421. https://doi.org/10.1200/JCO.2017.76.5669

[11] Kenkhuis, M. F., Doorenbos, M., Mast, I. H., Aaronson, N. K., van Beurden, M., Bohus, M., Courneya, K. S., Daley, A. J., Galvão, D. A., Goedendorp, M. M., van Harten, W. H., Hayes, S. C., Hiensch, A. E., Irwin, M. L., Kersten, M. J., Knoop, H., May, A. M., McConnachie, A., van Mechelen, W., . . . Buffart, L. M. (2025). Fizinių pratimų poveikis vėžį išgyvenusių asmenų depresijos ir nerimo simptomams skiriasi priklausomai nuo pacientų, klinikinių ir intervencijos ypatumų: 26 atsitiktinių imčių kontroliuojamų tyrimų individualių dalyvių duomenų jungtinių analizių rezultatai. Supportive Care in Cancer, 33(7), straipsnis 647. https://doi.org/10.1007/s00520-025-09646-9

[12] Courneya, K. S., Vardy, J. L., O'Callaghan, C. J., Gill, S., Friedenreich, C. M., Wong, R. K. S., Dhillon, H. M., Coyle, V., Chua, N. S., Jonker, D. J., Beale, P. J., Haider, K., Tang, P. A., Bonaventura, T., Wong, R., Lim, H. J., Burge, M. E., Hubay, S., Sanatani, M., . . . Booth, C. M. (2025). Struktūruota fizinių pratimų programa po adjuvantinės gaubtinės žarnos vėžio chemoterapijos. The New England Journal of Medicine, 393(1), 13-25. https://doi.org/10.1056/NEJMoa2502760

[13] Burm, R., Thewes, B., Rodwell, L., Kievit, W., Speckens, A., van de Wal, M., & Prins, J. (2019). Mišriu būdu teikiamos kognityvinės elgesio terapijos ilgalaikis veiksmingumas ir ekonominis efektyvumas mažinant stiprią atsinaujinimo baimę tarp krūties, prostatos ir storosios žarnos vėžį išgyvenusių asmenų: SWORD atsitiktinių imčių kontroliuojamo tyrimo tolesnio stebėjimo rezultatai. BMC Cancer, 19, straipsnis 462. https://doi.org/10.1186/s12885-019-5615-3