Vėžį išgyvenusių žmonių istorijos: tikri žmonės, tikra viltis

Svarbiausios mintys

• Vėžį išgyvenusių žmonių istorijos apima įvairų amžių, visas ligos stadijas ir vėžio rūšis. Nėra vieno „teisingo“ būdo išgyventi, o jūsų kelias neprivalo būti panašus į kieno nors kito.
• Gyvenimas po vėžio diagnozės neapsiriboja žinia, kad vėžio nebėra. Daugelis žmonių gyvena visavertį, prasmingą gyvenimą net ir aktyviai gydydamiesi, o jų istorijos yra ne mažiau svarbios.
• Jauni suaugusieji susiduria su išskirtiniais tapatybės, santykių, vaisingumo ir karjeros iššūkiais, kuriems plačiajai visuomenei skirtame turinyje apie vėžį retai skiriama tiek dėmesio, kiek jie nusipelno.
• Jausmai, kuriuos iš tiesų patiria vėžį išgyvenę žmonės (sielvartas, kaltė, nerimas dėl tyrimų, sunkumai priimant savo kūną), yra normalūs, dažni ir verti atviro pokalbio, nieko negražinant.
• Pasidalyti savo istorija ar tiesiog perskaityti kito žmogaus pasakojimą gali būti vienas stipriausių žingsnių sveikimo link. Jūs nevaidinate, kad turite vilties. Jūs ją atrandate.

Kodėl vėžį išgyvenusių žmonių istorijos svarbesnės už statistiką

Penkerių metų išgyvenamumo rodiklis yra skaičius. Žmogus, kuris nugyveno tuos penkerius metus ir gali papasakoti, kuo kvepėjo laukiamasis, kaip reagavo jo vaikai, ką valgė pirmojo vaizdinio tyrimo išvakarėse, yra visai kas kita. Tas žmogus – tiltas tarp siaubo ir tikėjimo.

Jei neseniai išgirdote diagnozę arba ją išgirdo jums artimas žmogus, tikriausiai jau ieškojote išgyvenamumo statistikos per Google. Ir ji veikiausiai nelabai padėjo pasijusti geriau. Taip yra todėl, kad skaičiai negali palaikyti jūsų už rankos. Vėžį išgyvenusių žmonių istorijos gali. Tyrimai rodo, kad vėžiu sergantys pacientai, susipažįstantys su kitų vėžį išgyvenusių žmonių patirtimi, dažnai nurodo geresnę gyvenimo kokybę ir stipresnį jausmą, kad gali veikti savo situaciją, nors duomenys apie nerimo mažėjimą tebėra nevienareikšmiai [1].

Apskaičiuota, kad visoje Europoje šiandien gyvena 23,7 milijono žmonių, kuriems buvo diagnozuotas vėžys – maždaug vienas iš dvidešimties europiečių [2]. Dvidešimt trys milijonai žmonių, kurie tiksliai žino, ką reiškia sėdėti toje kėdėje, išgirsti tą žodį ir svarstyti, kas bus toliau. Vis dėlto diagnozės akimirką dauguma žmonių jaučiasi be galo vieniši.

Verta žinoti vieną dalyką: žodis „išgyvenęs“ skirtingiems žmonėms reiškia skirtingus dalykus. Vieni taip save vadina nuo diagnozės dienos. Kiti laukia gydymo pabaigos. Vieniems artimesnis apibūdinimas „gyvenantis visavertį gyvenimą“, o kiti tiesiog sako „žmogus, gyvenantis su vėžiu“. Čia žodį „išgyvenęs“ vartojame plačiąja prasme, tačiau jūs patys renkatės, kaip save įvardyti. Tinkamas tas žodis, kuris tinka jums.

Ankstyvos diagnozės ir sveikimo istorijos

Ne kiekvienas vėžys apie save praneša. Kai kuriuos vėžį išgyvenusius žmones simptomai vargino ištisus mėnesius. Kiti atėjo į įprastą patikrą, o išėjo su diagnoze, padalijusia gyvenimą į „iki“ ir „po“. Šios istorijos – apie žmones, kuriems vėžys buvo nustatytas (kartais anksti, kartais atsitiktinai) ir kurie įveikė sunkų gydymo kelią.

Kai diagnozė užklumpa iš niekur

Karen atėjo, kaip pati manė, į įprastą patikrą. Nebuvo nei ryškių simptomų, nei nerimą keliančių vėžio atvejų šeimoje, nei priežasčių tikėtis ko nors kito, tik įprasto vizito. Tačiau tyrimų rezultatai parodė pakitimus, ir po kelių savaičių ji jau žengė gimdos kaklelio vėžio gydymo keliu: operacija, kontroliniai vizitai ir ta ypatinga baimė, kuri apima supratus, kad tavo kūnas slėpė rimtą ligą, nepasiųsdamas nė vieno įspėjimo.

Jos istorija nėra neįprasta. Daugelis vėžį išgyvenusių žmonių pasakoja apie tą patį netikėtą smūgį: vieną paprastą antradienį viskas pasikeičia. Iš žmogaus, kuris „eina pas gydytoją“, tampate žmogumi, kuris „serga vėžiu“, o šias dvi tapatybes skiria maždaug keturiasdešimt penkios gydytojo kalbos sekundės.

Ankstyva diagnozė išgelbėjo Karen gyvybę. Tačiau tuo metu nė viena šios patirties akimirka neatrodė sėkminga. Jei dabar išgyvenate tą pirmąjį šoką, kai diagnozė dar visai nauja, o protas nespėja jos suvokti, žinokite: tai, ką jaučiate, yra normali reakcija į nenormalią situaciją. Jūs nepalūžtate. Jūs bandote atlaikyti žemės drebėjimą.

Kaip iš tikrųjų jaučiamasi pirmosiomis dienomis po diagnozės

Niekas neparuošia tam rūko galvoje. Pirmąsias dienas po vėžio diagnozės žmonės dažnai apibūdina ne kaip dramatiškas ar jausmingas, o kaip nerealumo pojūtį. Girdite žodžius, linksite, pasirašote dokumentus. Vėliau nieko iš to neprisimenate.

Štai ką vėžį išgyvenę žmonės norėtų būti išgirdę tomis pirmosiomis dienomis: jausti emocinę nejautrą yra visiškai normalu. Neprivalote „laikytis tvirtai“, „mąstyti pozityviai“ ar iki penktadienio turėti planą. Vienintelė jūsų užduotis dabar – kvėpuoti ir atvykti į kitą vizitą.

Keletas dalykų, kurie pradžioje iš tiesų padeda: į vizitus eikite su artimu žmogumi, nes pamiršite, ką sakė gydytojas. Prieš eidami užsirašykite klausimus. Tai ne perdėtas nerimavimas, o išmintingas sprendimas. Ir neieškokite Google trečią valandą nakties. Panikuojant rasta informacija retai atitinka konkrečią jūsų situaciją ir beveik visada tik pablogina savijautą.

Tas rūkas išsisklaidys. Jį įveikė kiekvienas žmogus, apie kurį čia skaitysite. Tačiau jums nereikia skubėti.

Gyvenimas su vėžiu: besitęsiančio gydymo istorijos

Štai ko neapima įprastas pasakojimas apie vėžio įveikimą: ne kiekviena istorija baigiasi varpelio skambesiu ir žinia, kad vėžio nebėra. Kai kurie žmonės su vėžiu gyvena metų metus, jiems taikoma palaikomoji chemoterapija, imunoterapija ar aktyvus stebėjimas, ir jie kuria pilnatvės kupiną, sudėtingą, tikrą gyvenimą.

Šie žmonės ne visada atpažįsta save informuotumo didinimo kampanijose. Pasakojimas „įveikiau vėžį“ ne visai tinka, kai gydymas tebesitęsia ir jo pabaigos data nenumatyta. Kartais tai sunku suprasti ir draugams bei šeimai. Jie nori pergalės istorijos. Jie nori švęsti jūsų remisiją. Kai atsakymas yra „mano būklė stabili, ir mes kontroliuojame ligą“, po jo stojusi tyla gali sustiprinti vienatvę.

Tačiau gyventi su vėžiu kaip lėtine liga – savita drąsos forma. Kalbėjomės su žmonėmis, kurie keliauja tarp chemoterapijos ciklų, kurie pradėjo verslą sėdėdami infuzijų kėdėje, kurie augina vaikus, myli ir juokiasi žinodami, kad kitas vaizdinis tyrimas gali viską pakeisti. Jų viltis atrodo kitaip. Tai nebūtinai viltis pasveikti, bet viltis sulaukti daugiau gerų dienų. Viltis, kad tyrimas parodys stabilią būklę. Viltis, kad gydymas veiks dar šešis mėnesius, dar metus, dar penkerius.

Jei šiuo metu jūsų gydymas tebesitęsia, jūsų istorija taip pat yra išgyvenimo istorija. Kad galėtumėte vartoti šį žodį, jums nereikia aiškios pabaigos.

Emocijos, apie kurias vėžį išgyvenę žmonės nekalba

Kalbant apie vėžį, pozityvumas tampa problema. Ne todėl, kad viltis būtų blogai (ji būtina), bet todėl, kad spaudimas demonstruoti dėkingumą ir optimizmą gali priversti vėžį išgyvenusius žmones jaustis palūžusiais, kai tikrosios jų emocijos yra kur kas painesnės. Šis skyrius skirtas tai painiavai. Jis skirtas jausmams, kurie nepatenka į informuotumo didinimo plakatus.

Ligos atsinaujinimo baimė ir nerimas prieš tyrimus

Jei baigėte gydymą, šį jausmą jau pažįstate: pamažu stiprėjanti baimė artėjant kitam kontroliniam vaizdiniam tyrimui. Vėžį išgyvenę žmonės tai vadina „scanxiety“ – nerimu prieš tyrimus, ir tai viena dažniausiai minimų patirčių tyrimuose apie gyvenimą po vėžio. Sisteminė apžvalga parodė, kad vidutinę ar stiprią ligos atsinaujinimo baimę patiria nuo 22 % iki 87 % vėžį išgyvenusių žmonių, priklausomai nuo naudoto vertinimo metodo ir tirtos populiacijos [3]. Naujesnėje metaanalizėje nustatyta, kad maždaug 59 % žmonių rodikliai viršijo klinikinės reikšmės ribą [4].

Baimė nereiškia, kad kažkas negerai. Ji reiškia, kad jums nutiko kažkas siaubingo, o jūsų smegenys atlieka savo darbą išlikdamos budrios. Tačiau kai nerimas prieš tyrimus ima riboti jūsų gyvenimą, kai prieš kiekvieną vizitą visą savaitę negalite miegoti, kai kiekvieną galvos skausmą laikote atkryčiu, tai ženklas ieškoti pagalbos. Jei tai jums pažįstama, mūsų straipsnyje Ligos atsinaujinimo baimė: 7 būdai paaugliams ir jauniems suaugusiesiems ją įveikti rasite praktinių strategijų, tinkančių įvairaus amžiaus vėžį išgyvenusiems žmonėms.

Kas iš tiesų padeda: psichoterapija su specialistu, suprantančiu onkologines ligas (psichoonkologija yra tikra specializacija, atsiradusi būtent dėl šios priežasties). Panašią patirtį turinčio žmogaus parama – tokio, kuriam nereikia aiškinti, kodėl tyrimo diena kelia siaubą. Atviri pokalbiai su savo onkologu apie tai, kokius požymius stebite, nes nežinomybės baimė beveik visada yra stipresnė už konkretaus dalyko baimę.

Išgyvenusiojo kaltė ir spaudimas jausti dėkingumą

Kai kurie vėžį išgyvenę žmonės nešasi tylesnę naštą – kaltę. Kaltę, kad išgyveno, nors kažkas iš jų savitarpio pagalbos grupės neišgyveno. Kaltę, kad skundžiasi šalutiniu poveikiu, kai kitiems buvo sunkiau. Kaltę, kad nesijaučia pakankamai laimingi, dėkingi ar pasikeitę.

Tai dažnai patiria jauni suaugusieji, išgyvenę vėžį: galbūt jie stebėjo vyresnius pacientus infuzijų kabinete ir jautėsi neturintys teisės gedėti dėl savo praradimų. Tai patiria ir žmonės, sergantys „geros prognozės“ vėžiu, kurie girdi „tau pasitaikė geroji rūšis“ ir jaučiasi negalintys prisipažinti, kaip stipriai vis dar bijo.

Jei atpažįstate save, norime, kad išgirstumėte štai ką: sielvartas nėra varžybos. Jūsų skausmas neprivalo būti stipriausias iš visų aplinkinių, kad būtų tikras. Sudėtingi jausmai po vėžio (įskaitant susipynusį pyktį, liūdesį ir palengvėjimą) nereiškia dėkingumo stokos. Tai visapusiška žmogiška reakcija į patirtį, kuri pakeitė jūsų gyvenimą neatsiklaususi leidimo.

Jauni suaugusieji ir vėžys: tapatybė, pasimatymai ir savo kelio paieškos

Kai vėžys užklumpa trečią ar ketvirtą gyvenimo dešimtmetį, jis sujaukia gyvenimo etapą, kuris ir taip dar tik formuojasi. Turėtumėte aiškintis, kokios karjeros sieksite, kokius santykius kursite, kas esate. Vietoj to aiškinatės, kaip veikia onkologijos skyriai, kaip praplaunamas veninis portas ir kaip paaiškinti draugams, kodėl šį savaitgalį negalite niekur išeiti. Ir vėl.

Jauni suaugusieji, išgyvenę vėžį, kartais priskiriami AYA (paauglių ir jaunų suaugusiųjų) grupei, susiduria su iššūkiais, kurie retai aptariami vyresnių žmonių pasakojimuose apie gyvenimą po vėžio: sujaukta tapatybe ir kūno vaizdu, įtampa santykiuose su bendraamžiais ir romantiniais partneriais, grėsme vaisingumui bei sutrikdytais mokslais ar karjera [5].

Vėžys ir tapatybė: kas aš esu dabar?

Kyriakos buvo jaunas vyras, gyvenantis Graikijoje, kai leukemija iš esmės pakeitė visą jo pasaulį. Gydymas išplėšė jį iš kuriamo gyvenimo (studijų, draugų rato, įsivaizduotos ateities) ir nubloškė į tikrovę, kurios nė vienas jo bendraamžis negalėjo suprasti iš savo patirties.

Tai tema, kurią iš jaunų vėžį išgyvenusių žmonių girdime vėl ir vėl. Žiūrite į socialinius tinklus, o visi jūsų amžiaus žmonės kyla karjeros laiptais, susižada, keliauja. Jums atliekami kraujo tyrimai. Atotrūkis tarp jūsų ir jų gyvenimo atrodo neįveikiamas, o tapatybė, kurią turėjote iki vėžio (ambicingo, nerūpestingo žmogaus, turinčio penkerių metų planą), jau nebetinka.

Atkurti tapatybę po vėžio nereiškia „grįžti į normalų gyvenimą“. Ankstesnio įprasto gyvenimo nebėra. Reikia kurti naują, ir tai sunkiau, lėčiau bei labiau išmuša iš vėžių, nei kas nors įspėja. Tačiau tai padarę vėžį išgyvenę žmonės pasakys: žmogus, kuriuo tampate perėję šią patirtį, apie atsparumą, prioritetus ir tai, kas iš tiesų svarbu, žino dalykų, kurių ankstesnis jūs niekada nebūtumėte galėjęs suprasti.

Pasimatymai po vėžio: randai, atvirumas ir pažeidžiamumas

Pakalbėkime apie pasimatymus po vėžio, nes beveik niekas apie tai nekalba, nors jauniems vėžį išgyvenusiems žmonėms tai kelia itin daug nerimo.

Klausimai praktiški ir skaudžiai atviri: kada pasakyti kitam žmogui, kad sirgote vėžiu? Per pirmą pasimatymą? Per trečią? Ar laukti, kol žmogus jau nuspręs, kad jam patinkate, ar iškart apie tai prabilti, kad nešvaistytumėte laiko tam, kuris nesugebės to priimti? O kaip fiziniai dalykai: randai, veninis portas, stomos maišelis, ataugantys kitokios tekstūros plaukai?

Amelia, jauna leukemiją išgyvenusi moteris, atvirai kalbėjo apie tai, kaip mezgė tokius pokalbius. Tiesa ta, kad tobulo scenarijaus nėra. Kai kurie žmonės reaguos nuostabiai. Kiti – ne. O tie, kurie pasitrauks: tai pasako viską apie juos ir nieko apie jus.

Vėžį išgyvenę žmonės nuolat kartoja, kas jiems padėjo: kalbėti dalykiškai, o ne atsiprašinėjant. Jūs neprisipažįstate padarę kažką gėdingo. Jūs dalijatės tuo, kas jums nutiko. Tinkamas žmogus išgirs jūsų istoriją ir priartės, o ne nutols.

Jei einate į pasimatymus po vėžio ir tai atrodo siaubingai baisu, jūs nedramatizuojate. Jūs elgiatės drąsiai. Ir tikrai esate ne vienintelis žmogus su randu, braukiantis į dešinę pažinčių programėlėje.

Vaisingumas, ateities planavimas ir gyvenimas, kurį įsivaizdavote

Daugeliui jaunų vėžį išgyvenusių žmonių vienas žiauriausių vėžio padarinių neturi nieko bendra su pykinimu ar nuovargiu. Tai galimas vaisingumo praradimas: tikimybė, kad gydymas atims svajonę apie būsimą šeimą dar net nespėjus pradėti jos kurti.

Europos klinikinėse gairėse rekomenduojama visus reprodukcinio amžiaus pacientus konsultuoti vaisingumo klausimais prieš pradedant vėžio gydymą, o vaisingumo išsaugojimo galimybes (pavyzdžiui, kiaušialąsčių, spermatozoidų ar embrionų užšaldymą) aptarti kaip įprastos onkologinės priežiūros dalį [6]. Vis dėlto kai kuriems vėžį išgyvenusiems žmonėms niekas nepasakė, kad tokia galimybė egzistuoja – arba todėl, kad vėžį reikėjo gydyti itin skubiai, arba todėl, kad pokalbis tiesiog neįvyko. Ši antroji grupė išgyvena ypatingą sielvartą, kurį svarbu pripažinti.

Jei su tuo susiduriate dabar, prieš pradėdami gydymą pasiteiraukite savo onkologo apie vaisingumo išsaugojimą. Klauskite anksti, klauskite tiesiai ir neleiskite niekam numoti ranka sakant, kad tai „rūpestis vėlesniam laikui“. O jei gydymą jau baigėte ir bandote susitaikyti su tuo, kad jūsų reprodukcinės galimybės pasikeitė, žinokite: yra kelių pirmyn ir žmonių, kurie juos nuėjo bei yra pasirengę apie tai atvirai pasikalbėti.

Ką vėžį išgyvenę žmonės norėtų žinoję anksčiau

Skirtingo amžiaus žmonėms, susidūrusiems su įvairių tipų ir stadijų vėžiu, uždavėme vieną klausimą: ką norėtumėte, kad kas nors jums būtų pasakęs? Jie atsakė greitai ir nedvejodami. Štai jų mintys, apibendrintos į patarimus tiems, kurie tik pradeda šį kelią.

Tokių patarimų nerasite ligoninės lankstinuke. Tai dalykai, kuriuos vėžį išgyvenę žmonės išmoksta iš savo patirties ir perduoda kitiems, nes norėtų, kad kas nors anksčiau būtų jais pasidalijęs su jais.

Kaip rasti bendruomenę: šiame kelyje esate ne vieni

Vėžys savaime atskiria nuo kitų. Gydymas ištraukia jus iš įprastos kasdienybės, socialinio gyvenimo ir įprastumo pojūčio. Draugai ne visada žino, ką pasakyti, todėl kartais nepasako nieko. O tie, kurie supranta, kartu su jumis sėdintys laukiamajame, dažnai atrodo svetimi.

Atradus savus žmones, viskas pasikeičia. Sergančiųjų vėžiu paramos grupės tiek internetu, tiek gyvai suteikia tai, ko negali atstoti jokia asmeninė valia: patirtį, kai esi suprastas nieko neaiškindamas. Kai kambaryje, pilname tyrimus patyrusių žmonių, pasakote „Bijau kito tyrimo“, niekas neliepia nusiteikti pozityviai. Jie tiesiog linkteli. Ir tas linktelėjimas vertas daugiau nei šimtas padrąsinančių kalbų.

Beat Cancer bendruomenė yra viena iš vietų, kur vėžį išgyvenę žmonės užmezga ryšius, dalijasi istorijomis ir atranda kitus, patiriančius panašius išgyvenimus. Jei palaikote gydomą artimąjį ir svarstote, ką sakyti (ar ko nesakyti), verta perskaityti mūsų straipsnį Subtilus menas palaikyti vėžiu sergančius žmones. Taip pat galite rinktis ligoninėse veikiančias paramos grupes ir tokias organizacijas kaip Europos vėžiu sergančių pacientų koalicija, jungianti pacientų grupes visame žemyne.

Ir jei yra vienas dalykas, kurį vėžį išgyvenę žmonės mums kartoja nuolat, tai šis: tie, kurie įsileido kitą žmogų, džiaugiasi tai padarę. Neprivalote viso to išgyventi vieni, o mėginimas taip elgtis nėra garbės ženklas.

Kaip pasidalyti savo vėžio istorija

Galbūt atsivertėte šį straipsnį ieškodami istorijų ir skaitydami supratote, kad turite ir savąją. Jei taip, pasidalyti ja gali būti vienas prasmingiausių jūsų žingsnių – tiek jums patiems, tiek nepažįstamajam, kuris ją perskaitys po šešių mėnesių ir pagaliau pasijus ne toks vienišas.

Neprivalote būti rašytoju. Nereikia dramatiško siužeto ar tvarkingos pabaigos. Tereikia nuoširdumo.

Štai paprasta struktūra, kuri vėžį išgyvenusiems žmonėms atrodo naudinga:

Pradėkite nuo akimirkos, kai viskas pasikeitė. Ne nuo medicininių, o nuo žmogiškų detalių. Kur buvote? Ką galvojote? Tada papasakokite, kas jus nustebino gydymo metu, kitų žmonių reakcijose ar jumyse pačiuose. Pasidalykite tuo, ką norėtumėte, kad kas nors jums būtų pasakęs. Ir galiausiai papasakokite, kur esate dabar. Nebūtinai pasveikę nuo vėžio, tiesiog čia.

Tai jau istorija. Ir ji ką nors pasieks.

Beat Cancer platforma priima vėžį išgyvenusių žmonių istorijas ir kuria erdvę, kurioje jūsų patirtis tampa pagalbos šaltiniu kitiems. Arba pradėkite nuo mažesnio žingsnio: įrašo socialiniuose tinkluose, dienoraščio puslapio, pokalbio su vienu žmogumi.

Jūsų istorija neprivalo būti nugludinta. Ji turi būti tikra.

Kiekviena istorija pakeičia kieno nors gyvenimą

Kiekviena papasakota vėžį išgyvenusio žmogaus istorija – apie remisiją ar tebesitęsiantį gydymą, apie pasimatymus po chemoterapijos ar mokymąsi vėl pažvelgti į veidrodį – pasiekia žmogų, kuriam kaip tik tą dieną reikėjo būtent tų žodžių. Galbūt niekada nesužinosite, kas jis. Tačiau kažkur jis yra: antrą valandą nakties skaito, neseniai išgirdęs diagnozę, smarkiai plakančia širdimi ir ieško įrodymo, kad žmonės tai išgyvena. Kad gyvenimas tęsiasi. Kad jis netgi gali būti geras.

Jei dabar esate tas žmogus, štai jūsų įrodymas. Šių istorijų žmonės buvo lygiai ten, kur dabar esate jūs. Ir jie pasiekė kitą pusę: ne be randų, ne nepasikeitę, bet jie čia. Gyvena. Štai kaip atrodo vėžį išgyvenęs žmogus.

Skaitykite daugiau vėžį išgyvenusių žmonių istorijų Beat Cancer platformoje. Pasidalykite savąja. Arba tiesiog prisiminkite: kad ir kuriame šio kelio taške esate, jūs ne vieni.

Literatūros šaltiniai

[1] Kiemen, A., Czornik, M., & Weis, J. (2023). Kiek veiksminga tarpusavio parama vėžiu sergantiems ir jį išgyvenusiems žmonėms? Sisteminė apžvalga. Journal of Cancer Research and Clinical Oncology, 149(11), 9461-9485. https://doi.org/10.1007/s00432-023-04753-8

[2] De Angelis, R., Demuru, E., Baili, P., Troussard, X., Katalinic, A., Chirlaque Lopez, M. D., Innos, K., Santaquilani, M., Blum, M., Ventura, L., Paapsi, K., Galasso, R., Guevara, M., Randi, G., Bettio, M., Botta, L., Guzzinati, S., Dal Maso, L., Rossi, S., & EUROCARE-6 darbo grupė. (2024). Bendras vėžio paplitimas Europoje 2020 m. pagal ligos trukmę ir šalį (EUROCARE-6): populiacinis tyrimas. The Lancet Oncology, 25(3), 293-307. https://doi.org/10.1016/S1470-2045(23)00646-0

[3] Simard, S., Thewes, B., Humphris, G., Dixon, M., Hayden, C., Mireskandari, S., & Ozakinci, G. (2013). Suaugusių vėžį išgyvenusių žmonių baimė, kad vėžys atsinaujins: sisteminė kiekybinių tyrimų apžvalga. Journal of Cancer Survivorship, 7(3), 300-322. https://doi.org/10.1007/s11764-013-0272-z

[4] Luigjes-Huizer, Y. L., Tauber, N. M., Humphris, G., Becker, E. S., Putter, H., van der Palen, J., Smorenburg, M. L., de Wit, N. J., Hund, H., & Custers, J. A. E. (2022). Koks yra baimės, kad vėžys atsinaujins, paplitimas tarp vėžį išgyvenusių ir juo sergančių žmonių? Sisteminė apžvalga ir individualių dalyvių duomenų metaanalizė. Psycho-Oncology, 31(6), 879-892. https://doi.org/10.1002/pon.5921

[5] Zebrack, B. J. (2011). Vėžiu sergančių jaunų suaugusiųjų psichologiniai, socialiniai ir elgesio sunkumai. Cancer, 117(S10), 2289-2294. https://doi.org/10.1002/cncr.26056

[6] Lambertini, M., Peccatori, F. A., Demeestere, I., Amant, F., Wyns, C., Stukenborg, J.-B., Paluch-Shimon, S., Halaska, M. J., Uzan, C., Meissner, J., von Wolff, M., Anderson, R. A., & Jordan, K. (2020). Vaisingumo išsaugojimas ir nėštumas po gydymo lytinę brandą pasiekusiems vėžiu sergantiems pacientams: ESMO klinikinės praktikos gairės. Annals of Oncology, 31(12), 1664-1678. https://doi.org/10.1016/j.annonc.2020.09.006