Šiame tyrime tiriamas dalyvavimo kliūčių sunkumas pacientams, išgyvenusiems dėl vaikų užpakalinės duobės navikų (PFT), praėjus daugeliui metų po gydymo. Anksčiau atliekant neigiamų rezultatų etiologinius tyrimus daugiausia dėmesio buvo skiriama patobiologiniams rizikos veiksniams. Dabartinės analizės tikslas – ištirti aplinkos kintamųjų svarbą. Praėjus vidutiniškai 10 metų po diagnozės nustatymo, 42 vaikų PFT išgyvenusių pacientų (vidutinis amžius 17 metų) mokymosi ir socialiniai sunkumai buvo tiriami naudojant savarankiškai sudarytą klausimyną pagal psichosocialinių išteklių orientuotą vertinimą (PREDI). Švietimo ar socialinio dalyvavimo kliūtys buvo apibrėžtos pagal savo ir (arba) artimųjų nurodytus sunkumus mokykloje ar bendraamžių santykiuose. Atitinkamai vaikai ir paaugliai buvo suskirstyti į tinkamo ir riboto dalyvavimo grupes. Vėliau tyrime nustatyti galimi patobiologiniai (gydymo tipas, hidrocefalija, naviko recidyvas, lytis, amžius diagnozės nustatymo metu, traukuliai ir smegenėlių mutizmas) ir aplinkos (tėvų ir motinos išsilavinimas, broliai ir seserys, pagrindinė kalba, asmeninių ir aplinkos vertybių neatitikimas, reguliarus fizinis aktyvumas ir privati gyvenamoji erdvė) rizikos veiksniai ir ištirta, ar adekvataus ir riboto dalyvavimo pacientai skiriasi rizikos veiksnių skaičiumi. Praėjus beveik dešimtmečiui po gydymo du trečdaliai pacientų patyrė mokymosi ir (arba) socialinių sunkumų. Pacientai, kurių dalyvavimas buvo ribotas, dažniau buvo susiję su aplinkos veiksniais, tokiais kaip žemas motinos išsilavinimo laipsnis, broliai ir seserys, pagrindinė kalba, išskyrus vokiečių, visuomenės ir asmeninių vertybių neatitikimas bei nereguliarus fizinis aktyvumas, taip pat su patobiologiniais rizikos veiksniais – gydymo tipu, hidrocefalija, naviko atsinaujinimu, smegenėlių mutizmu ir traukuliais. Šie kintamieji reikšmingai skyrė pacientus, kurių dalyvavimas buvo ribotas, ir tuos, kurių dalyvavimas nebuvo ribotas. Ribotas dalyvavimas vaikų PFT gydomiems pacientams yra dažnas reiškinys. Šalia patobiologinių, aplinkos rizikos veiksnių svarbų vaidmenį vaidina ir edukaciniai bei socialiniai dalyvavimo barjerai. Tai rodo, kad tiriant vėlyvųjų pasekmių atsiradimo rizikos veiksnius nepakanka atsižvelgti tik į patobiologiją. Ateityje atliekant etiologinius tyrimus būtina atsižvelgti į biopsichosocialinę perspektyvą.