Kiekvienas žmogus turi savo kūno įvaizdį – jis apima ne tik išvaizdos aspektus, bet yra daugialypis konstruktas, todėl apima ne tik savo kūno suvokimą, bet ir su kūnu susijusias mintis, jausmus ir elgesį. Kai žmonės serga ar sirgo vėžiu, jie dažnai patiria dėl ligos ir gydymo atsiradusius fizinius pokyčius: Plaukų slinkimas, svorio pokyčiai, randai, kūno dalių tirpimas, rijimo sunkumai ir impotencija – tai tik keli pavyzdžiai. Tai, kad šie pokyčiai gali turėti įtakos ir (buvusių) pacientų kūno įvaizdžiui, yra akivaizdu.

Šiame straipsnyje pateikiami moksliniai duomenys apie vėžio ir kūno įvaizdžio ryšį, apie intervencines priemones, kurios gali padėti pagerinti kūno įvaizdį, ir apibendrinami patarimai bei rekomendacijos, kaip bendrauti ir sąveikauti su vėžiu sergančiais žmonėmis.

Daugiausia dėmesio tyrimuose skirta krūties vėžiu sergantiems pacientams, tačiau kūno įvaizdžio požiūriu buvo tiriami ir kitų rūšių vėžio atvejai. Daugiausia rūpesčių dėl kūno įvaizdžio patiria pacientai iškart po operacijos arba netrukus po gydymo pabaigos. Ypač tikėtina, kad susirūpinimą dėl kūno įvaizdžio gali patirti jaunesnės pacientės, pacientės, kurių KMI yra didelis, ir pacientės, kurios po operacijos patyrė papildomų komplikacijų. Ypatingas rūpinimasis šiais pacientais yra labai svarbus siekiant kuo geriau pagerinti jų gyvenimo kokybę.

Tam tikros terapijos formos yra perspektyvios, visų pirma kognityvinė elgesio terapija – psichoterapinis metodas, kurio metu daugiausia dėmesio skiriama disfunkcinėms mintims, emocijoms ir elgesiui ir siekiama juos pagerinti taikant tam tikrus metodus. Kitos naudingos intervencijos, pavyzdžiui, psichoseksualinė terapija, švietimo intervencijos, į kosmetiką orientuotos intervencijos arba masažas, joga arba jėgos treniruotės ir fiziniai pratimai, skirti fizinei būklei atgauti.

Tačiau prieš pradedant taikyti specialias intervencijas ypač svarbus atviras bendravimas su pacientais apie jų kūno įvaizdį, jų nusiskundimus, rūpesčius ir mintis. Žinoma, būtų patartina su kiekvienu pacientu konkrečiai pasikalbėti apie jo kūno įvaizdį, tačiau dažnai įtemptoje klinikų kasdienybėje tai ne visada įmanoma dėl laiko stokos. Todėl ypatingą dėmesį reikėtų skirti tiems pacientams, kurie dėl ligos ir gydymo patiria didelių matomų ir suvokiamų fizinių pokyčių. Kadangi pacientai dažnai gėdijasi savo fizinių pokyčių ir patys jų nesureikšmina, labai svarbu į juos kreiptis aktyviai – atsargiai, empatiškai ir kantriai. Reikėtų atsižvelgti į šiuos 3 C:

1. Bendra: paaiškinti pacientams, kad fiziniai pokyčiai yra įprasti ir dažni, todėl jie nėra vieniši.
2. Susirūpinimas: Tiesiogiai paklausti, kas konkrečiai pacientui kelia susirūpinimą.
3. Pasekmės: Tiesiogiai paklausti, kokios gali būti tiesioginės jų rūpesčių pasekmės kasdieniame gyvenime, socialinėse, profesinėse ir emocinėse situacijose ir aspektais.

Galiausiai apibendrinsime penkis svarbiausius straipsnio principus, kuriuos sveikatos priežiūros specialistai turėtų ypač įsidėmėti – jie skirti kūno įvaizdžiui, tačiau iš esmės taikytini ir tinkamam bendravimui su pacientais. Šie principai turėtų padėti jiems nesijausti vieniems su savo rūpesčiais.

1. Pacientų informavimas apie tai, ko galima tikėtis dėl jų fizinės išvaizdos ir funkcijų pokyčių, kad jie iš anksto žinotų.
2. Gerai, atidžiai ir kantriai išklausyti kaip ypač svarbią bendravimo dalį – bendrauti dažnai reiškia tiesiog leisti kitam asmeniui kalbėti.
3. Atvirų klausimų ir formuluočių, kviečiančių pacientus papasakoti, kas jiems svarbiausia, uždavimas.
4. 5. Leisti tylėti ir suteikti erdvės pokalbiams, kurie vėliau dažnai gali atskleisti ypač svarbią informaciją apie paciento jausmus, baimes ir tikslus – labai svarbu tam skirti pakankamai laiko.
5. Jei reikia, nukreipti pacientus pas psichologą ar psichoterapeutą, kad jie galėtų intensyviau apmąstyti jiems rūpimus klausimus, siekiant kuo geriau skatinti jų psichinę gerovę.

Managing Body Image Difficulties of Adult Cancer Patients