Teleprezencijos sistemų naudojimas siekiant pagerinti vaikų pacientų, sergančių lėtinėmis ligomis, susijusiomis su CNS, dalyvavimą mokykloje

Centrinės nervų sistemos ligomis (pvz., navikais) sergantys vaikai ir paaugliai dėl hospitalizacijos, gydymo ir (arba) reabilitacijos dažnai negali dalyvauti kasdieniame mokyklos gyvenime. Siekiant kovoti su socialine izoliacija ir jos neigiamomis pasekmėmis (pvz., priklausymo jausmo stoka, prastesne savijauta ir savigarba ar žemais mokymosi rezultatais), vis dažniau diskutuojama apie teleprezencijos sistemas. Tačiau kas yra teleprezencijos sistemos ir kaip jos gali prisidėti prie vaikų ir paauglių, sergančių centrinės nervų sistemos navikais, socialinės įtraukties ir reintegracijos į mokyklą?

Teleprezencijos sistemas galima apibrėžti kaip „buvimo aplinkoje patirtį naudojant ryšio priemones”. Mokyklos kontekste kalbama apie virtualią įtrauktį, t. y. švietimo praktiką, kai namuose esančiam mokiniui suteikiamas fizinis buvimas mokykloje virtualiomis priemonėmis. Kad toks buvimas būtų įmanomas nepaisant fizinio nebuvimo, galima naudotis įvairiais teleprezencijos robotais arba teleprezencijos sistemomis, iš kurių dvi čia aprašomos išsamiau.

1. Virtualioji mokymosi aplinka (VLE)

Virtuali mokymosi aplinka – tai kompiuterinė programinė įranga, suteikianti virtualią prieigą prie pamokų, klasės turinio, testų, namų darbų ir kitų mokymosi išteklių. Be to, tai socialinė erdvė, jungianti nuotolinius mokinius su jų bendraklasiais ir mokytojais, užtikrinanti abipusį garso ir vaizdo ryšį tarp paciento namų ar ligoninės kambario ir klasės. Tokios VLE pavyzdys yra Bednet, kuri daugiausia naudojama Belgijoje (žr. 1 pav.). Ją sudaro besisukanti kamera, klaviatūra, mikrofonas ir planšetinis kompiuteris / chromebookas, kuriame vaikas gali matyti klasę. Be to, yra „Bednet” programinė įranga, su kuria vaikas gali prisijungti prie klasės per kompiuterį ar nešiojamąjį kompiuterį ir prireikus prašyti „Bednet” IT pagalbos.

2. Teleprezencijos robotai

Teleprezencijos robotus sudaro klasėje įtaisytas į robotą panašus įrenginys, kurį mokinys paprastai gali nuotoliniu būdu valdyti iš namų ar ligoninės ir kuris leidžia realiuoju laiku perduoti dvipusį ir (arba) vienpusį garsą ir vaizdą per ryšį su planšetiniu kompiuteriu ar kompiuteriu. Modeliai skiriasi savo mobilumo diapazonu, nuotolinio valdymo funkcijomis, ryšio terpės tipu ir bendru dizainu. Nors dauguma šiuo metu naudojamų teleprezencijos robotų yra gatavi teleprezencijos robotai, iš pradžių sukurti suaugusiųjų naudojimui biuro aplinkoje, naujai sukurtos teleprezencijos sistemos yra specialiai skirtos lėtinėmis ligomis sergantiems vaikams ir paaugliams. Vienas iš pavyzdžių – „Avatar AV1”, kurį gali valdyti nuotoliniu būdu besimokantis mokinys, todėl jį galima visiškai pasukti aplink savo ašį, tačiau į klasę neperduodama nuotoliniu būdu besimokančio mokinio vaizdo medžiaga. Toliau pavaizduotos kai kurios gerai žinomos teleprezencijos sistemos (žr. 2 pav.).

Skirtingų sistemų privalumai ir trūkumai

Išvados ir rekomendacijos

Įrodyta, kad lėtinėmis ligomis sergančių mokinių virtuali įtrauktis naudojant teleprezencijos sistemas sumažina socialinės izoliacijos, nerimo ir depresijos jausmą, o padidėjęs socialinių sąveikų skaičius palengvina priklausomybės ir normalumo jausmą bei pagerina motyvaciją ir rezultatus mokykloje. Tačiau naudojant teleprezencijos sistemas reikia atsižvelgti į kai kuriuos svarbius aspektus:

– Sėkmingą patirtį padeda užtikrinti aukštas teleprezencijos sistemos pripažinimo lygis ir mokytojo, klasės draugų ir nuotolinio mokinio įsipareigojimas.
– Ypač svarbi yra techninės pagalbos tarnyba, kuri bendrauja su asmenimis ir sprendžia technines problemas.
– Rekomenduojama mokyti mokyklos darbuotojus naudotis teleprezencijos sistema ir mokyti bendraklasius.