Teleprezencijos sistemos „Avatar AV1” naudojimas kaip terapinė priemonė 10-metės mergaitės, gydomos nuo smegenų auglio, socialinei integracijai užtikrinti

Sara (10 metų) serga smegenų augliu (meduloblastoma). Dėl savo sveikatos būklės ji turėjo ribotas galimybes lankyti mokyklą, todėl jai buvo įdiegta teleprezencijos sistema. Teleprezencijos sistemos, pavyzdžiui, robotai ar avatarai, šiuo metu aptariamos kaip perspektyvus būdas pagerinti lėtinėmis ligomis sergančių vaikų priklausomybės jausmą, socialinį dalyvavimą, o vėliau ir mokymosi rezultatus. Viena iš tokių teleprezencijos sistemų, specialiai sukurta lėtinėmis ligomis sergantiems vaikams, vadinama avataru ir pavaizduota toliau pateiktame paveikslėlyje.

Avataras programėle yra prijungtas prie vaiko planšetinio kompiuterio ir gali perduoti garsą abiem kryptimis. Vaizdo perdavimas veikia tik viena kryptimi, todėl naudotojas gali matyti savo klasę ar klasės draugus, bet ne atvirkščiai. Avataras yra patogus, jį galima lengvai nešiotis ir pasiimti su savimi į mokyklines išvykas. Avataro naudojimą ir galimą poveikį nagrinėja Thomas Pletschko su kolegomis, remdamiesi Saros pavyzdžiu.

Patirtis su avataru
Sarah išliko neatsiejama klasės dalis ir galėjo toliau dalyvauti akademiniame ir socialiniame gyvenime. Pirmą kartą įjungus avatarą per muzikos pamoką viskas pavyko be jokių problemų. Tiek ji, tiek jos mama buvo ypač entuziastingai nusiteikusios dėl to, kad avataras perdavė Saros balsą, o ne roboto balsą. Mokytoja pranešė, kad pripratimas prie avataro užtruko neilgai ir nuo pat pradžių juo buvo lengva naudotis. Pasak visų dalyvių, ypač svarbu buvo tai, kad atsakomybę už avatarą prisiimdavo klasės draugas, kad atkreiptų mokytojų dėmesį į vaizdinius signalus ir užtikrintų, jog mokytojas pastebės, kad Sara nori kažką pasakyti. Kalbant apie socialinį dalyvavimą, Sarah pranešė, kad ji „iš tikrųjų buvo ten kaip ir kiti mokiniai” ir „nesijautė kitokia nei kiti”. Ji jautėsi taip, tarsi „vis dar priklausytų klasei”, ir teigė, kad naudodamasi avataru ji nieko nepraleidžia ir net gali šnabždėtis ar kalbėtis su savo sėdynės kaimynais, o mokytojai to nepastebi. Paklausta, ar skiriasi būti mokykloje su avataru, Sara teigė, kad „žinoma, skiriasi”, tačiau „tai ir šaunu, ir aš esu laiminga iš abiejų pusių”, t. y. ji yra laiminga tiek mokykloje su avataru, tiek realiame gyvenime.”.

Iššūkiai su avataru
Pasak mokytojos, galimas iššūkis kilo dėl papildomo pasiruošimo pamokoms ir medžiagos suderinimo su avataru, nes ji turėjo apsvarstyti, „ar tai įmanoma Sarai”. Kitas iššūkis buvo techniniai sunkumai, pavyzdžiui, kai vaizdas būdavo iškraipytas arba nutrūkdavo ryšys.

Apibendrinimas
Apibendrinant galima teigti, kad visos šalys (Sara, jos motina ir mokytoja) apibūdino daugiausia teigiamą patirtį, susijusią su avataru. Tapatinimasis su avataru buvo stipriai išreikštas, o avataras daugiausia buvo naudojamas palaikyti ryšį su klasės draugais, dalyvauti klasės veikloje, taip pat pamokose mokykloje, o tai tampa nepaprasta patirtimi sergant lėtinėmis ligomis. Saros patirtis su avataru rodo, kad ji galėjo palaikyti ryšį su klasės draugais ir išlaikyti priklausymo mokyklai jausmą, nors fiziškai negalėjo lankyti pamokų.

Rekomenduojami įgyvendinimo reikalavimai
– Norint išlaikyti socialinį dalyvavimą, būtina, kad prieš naudodami avatarą naudotojai jau būtų susipažinę su klasės draugais ir mokytojais bei įgiję supratimą apie kasdienį mokyklos gyvenimą.
– Nustatykite už avatarą atsakingus asmenis (pvz., klasės draugus), kurių užduotis – įkrauti avatarą ir nusinešti jį į skirtingas klases.
– Be mokytojų noro įdiegti avatarą į kasdienę veiklą, gali prireikti papildomo laiko mokytojams pasiruošti.