Anouk Schroeder: Gyvenimo istorijos kūrimas po vieną skyrių

Anouk dalijasi vaikystėje patirtu vėžiu ir neįkainojamomis gyvenimo pamokomis. Ji pabrėžia, kaip svarbu niekada nesijausti vienišam, kokį didelį poveikį jai padarė brolių ir seserų parama ir kaip randai primena praeitį, bet nelemia ateities.

Koks jūsų vardas? Kiek jums metų? Iš kur esate?

Anouk, man 32 metai ir esu iš Liuksemburgo.

Kokia jūsų diagnozė?

Ūminė limfoblastinė leukemija, kai man buvo 4 metai.

Kaip ir kada sužinojote savo diagnozę?

Kai man buvo 4 metai, blogai jaučiausi ir man netikėtai skaudėjo kelį, todėl nuėjau pas vaikų gydytoją, kuris po pirmojo patikrinimo nusiuntė mane į vaikų ligoninę atlikti kraujo tyrimą. Gavus rezultatus, aš ir mano mama greitosios pagalbos automobiliu buvome nedelsiant išsiųsti į Briuselį (Belgija), kad būtų patvirtintas Liuksemburgo ligoninės vaikų ligų gydytojo įtarimas ir tiesiogiai pradėta gydymo procedūra.

Ko jus išmokė kelionė per vėžį?

Kelionė per vėžį ir išgyvenusio žmogaus gyvenimas po jo mane išmokė, kad niekada nesame vieni. Visada yra kas nors, kas mus palaiko, nes vėžio bendruomenės (tėvų organizacijos ar išgyvenusiųjų grupės) yra susibūrusios aplink vėžį. Ir supratau, kad, deja, niekada nesi tas, kuriam sunkiausias kelias, visada yra kažkas, kurio gyvenimas nėra toks geras kaip tavo. Taigi, būdamas vaikas, išgyvenęs vėžį, net ir būdamas mažametis, jau vaikystėje supranti, kokia laimė, kad vis dar esi gyvas, ir tai suteikia tau nuolankumo jauname amžiuje.

Kas jums labiausiai padėjo gydymo proceso metu?

Kadangi didžiąją gydymo dalį buvau mažametis, nelabai ką žinau apie tą laiką. Tačiau po pagrindinio gydymo mes su broliu (dvejais metais vyresniu) pradėjome lankyti tėvų organizacijos organizuojamus užsiėmimus (piešimas, išvykos į zoologijos sodą ir kt.) ir per tuos užsiėmimus supratau, kad ryšys, kuris mus su broliu siejo kaip mažamečius (buvome ir tebesame stori kaip vagys), nebuvo kažkoks numanomas.

Sužinojau, kad tai, jog mes su broliu esame tokie artimi, kažkiek susiję su jo gražiu charakteriu, ir ne kiekvienas brolis ar sesuo jautėsi taip, kaip jis. Jis nepavydėjo, kad visą parą buvau užėmęs mūsų mamą, ar dėl to, kad savo kambaryje turėjau televizorių gerokai anksčiau nei jis, ar nekaltino manęs, kad tuo metu gyveno pas senelius ar šeimos draugus.

Šios veiklos metu pradėjau suprasti, kad ne tik aš turiu greičiau užaugti, bet ir jis turi greičiau užaugti ir greičiau išmokti valdyti situacijas jauname amžiuje. Ir kad ne tik aš praradau dalį savo vaikystės, bet ir jis dėl manęs prarado dalį savo vaikystės, ir tai, kad jis manęs dėl nieko nekaltino, man yra labai dėkinga, kad jis buvo mano gelbėjimosi ratas.

Ką veikiate laisvalaikiu?

Mėgstu eksperimentuoti su įvairiais receptais, todėl draugai yra mano naujų receptų degustatoriai. Man taip pat patinka beveik viskas, ką galima priskirti romantiškam žanrui, pradedant knygomis, mangomis ir baigiant televizijos laidomis. Televizijos laidos yra daugiausia azijietiškos, daugiausia korėjiečių ir mandarinų kalbomis. Mėgstu kurti knygų kampelius ir iš tuščių sąsiuvinių piešti/piešti savo skaitymo žurnalus ir „Bullet” žurnalus.

Savaitgaliais arba per atostogas mėgstu eiti į žygius gamtoje, kad nuraminčiau sielą nuo įtemptos kasdienybės.

Kokį geriausią patarimą kada nors esate gavęs?

„Randai mums primena, kad praeitis yra tikra ir kad mes ją išgyvenome, kad galėtume apie ją papasakoti.”

Lengva matyti savo randus ir tiesiog gyventi kančioje. Kartais net galime pamiršti tai, ką įveikėme praeityje, ir galvoti, kad vis dar gyvename. Randai tikrai nėra kažkas, ko turėtume gėdytis. Jie pasakoja tik ribotą mūsų istorijos dalį, ir dažniausiai tai yra užbaigta mūsų istorijos dalis. Taigi turime sutelkti dėmesį į tą dalį, kurią dar reikia parašyti, nes vis dar yra daug skyrių su tuščiais puslapiais.

Koks yra jūsų mėgstamiausias gyvenimo šūkis?

„Esi drąsesnis, nei manai, stipresnis, nei atrodo, ir protingesnis, nei manai.” A. A Milnas

Kas jus akimirksniu priverčia užsidegti?

Esu paprastas žmogus. Jei man nusišypsote, iškart pajuntu poreikį šypsotis.

Kai gaunu geriausių draugų vaikų nuotraukas ar vaizdo įrašus, iškart sušyla širdis.

Jei duodate man ką nors, ką padarėte patys, įdėdami minimalias lėšas, iškart jaučiuosi laimingas. Man patinka, kai žmonės deda pastangas galvodami, pavyzdžiui, apie dovanas. Lengvas pasirinkimas yra knygos iš mano pageidavimų sąrašo „Amazon”, bet kai pamatau, kad gavau, pavyzdžiui, origami skirtuką, kurį pasidarė jie patys, esu laimingiausia.

Vieną kartą draugas net nutapė paprastą paveikslą su Minnie Mouse galva ir nuo to laiko šis paveikslas yra pagrindinis mano virtuvės akcentas, į kurį žiūrėdama vis dar esu laiminga.

Arba tiesiog gauti atsiųstą memą 😉.

Kas įtraukta į jūsų kibirų sąrašą?

Noriu kalbėti korėjiečių ir mandarinų kalbomis. Per pandemiją pradėjau mokytis korėjiečių kalbos, bet tik savarankiškai, todėl ne itin efektyviai. Pradėjau maišyti korėjiečių ir mandarinų kalbas, nes žiūriu daug televizijos laidų mandarinų kalba.

Viena iš mano, kaip aistringos skaitytojos, fantazijų – turėti integruotą biblioteką. Taip pat perrišti savo knygas, kad jos visos atrodytų kaip „Penguin Clothbound Classics”.

Taip pat yra keletas miestų (Seulas, Čedžu salos, Tokijas) ir pramogų parkų, kuriuos noriu aplankyti (Disneyworldas Floridoje, Super Nintendo pasaulis Japonijoje).

Kokios yra jūsų asmeninės taisyklės?

Nespręskite apie žmones nežinodami, kokį gyvenimą jie gyvena.

Nesikeiskite dėl to, ką kas nors apie jus mano. Tai, ką jie apie jus mano, yra jų, o ne jūsų problema.

Jei galite padėti, turėtumėte padėti.

Kurią programėlę telefone naudojate dažniausiai?

Programėlė, kuria dažniausiai naudojuosi, yra „Kindle” 😉.

Ką paskutinį kartą žiūrėjote per televizorių / internetą / „Netflix” ir kodėl nusprendėte jį žiūrėti?

Kaip jau minėjau, žiūriu korėjiečių ir kinų dramas, paskutinė, kurią žiūrėjau, buvo „Go Ahead” (2020 m., kinų kalba). Tai pasakojimas apie 3 vaikus, kurie sukūrė mažą šeimą su 2 savo tėvais. Jiems teko greitai užaugti, nes jų gyvenimuose susiklostė skirtingos situacijos: vienas neteko motinos dėl ligos, antrasis buvo paliktas motinos ir neturėjo tėvo, o trečiasis neteko sesers per tragišką nelaimingą atsitikimą, dėl kurio motina kaltino sūnų, todėl dėl depresijos ji išvyko į užsienį be jo ir jo tėvo.

Nusprendžiau jį žiūrėti dėl to, kokį ryšį vaikai užmezgė tarpusavyje, kaip jie įveikė savo šeimos situaciją ir užaugo laimingi bei tapo žmonėmis, kuriais norėjo būti.

Redaktoriaus pastaba: leiskitės į stiprybės ir paramos kelionę! Prisijunkite prie mūsų klestinčios internetinės vėžį išgyvenusiųjų bendruomenės „Discord”. Bendraukite su kitais išgyvenusiais asmenimis, dalinkitės pergalės istorijomis ir ieškokite paguodos suprantančiame tinkle. Kartu esame atsparūs. Spustelėkite čia ir prisijunkite prie vilties ir gijimo bendruomenės. 🌟