Šeimyninis vėžys – terminas, kuris kai kam gali atrodyti svetimas – yra svarbi medicinos srities tyrimų sritis. Šiame straipsnyje siekiama atskleisti šeiminio vėžio sąvoką, jo reikšmę ir jo ypatumus platesniame vėžio kontekste.

Vėžio supratimas

Vėžio apibrėžimas

Vėžys – tai bendras terminas, apibūdinantis plačią ligų grupę, kuriai būdingas nekontroliuojamas pakitusių ląstelių augimas ir plitimas. Organizmas nuolat kuria naujas ląsteles, kad pakeistų mirusias arba pasenusias. Tačiau kartais šis procesas sutrinka ir ląstelės ima nekontroliuojamai augti, todėl susiformuoja darinys, vadinamas augliu arba vėžiniu augliu.

Vėžio tipai

Iki šiol nustatyta daugiau kaip 100 vėžio rūšių, kurios skirstomos pagal organą ar audinį, iš kurio jos kyla. Tai, be kita ko, krūties vėžys, plaučių vėžys, prostatos vėžys, storosios žarnos vėžys, odos vėžys ir limfoma.

Vėžio priežastys

Vėžį gali sukelti ir genetiniai, ir aplinkos veiksniai. Tai apima tam tikrų kenksmingų cheminių medžiagų ir medžiagų poveikį, gyvenimo būdo pasirinkimą, pavyzdžiui, rūkymą, mitybą ir saulės spindulių poveikį, taip pat tam tikrų rūšių ir kiekių infekcijas ir ligas.

Gilus pasinėrimas į šeimyninį vėžį

Šeimyninio vėžio apibrėžimas

Šeimyninis vėžys – tai atvejai, kai šeimos nariai serga vėžiu dažniau nei tikėtasi. Kai kuriose šeimose dėl paveldėtų genų mutacijų yra genetinis polinkis sirgti tam tikromis vėžio rūšimis, o tai gali labai padidinti riziką susirgti vėžiu.

Šeiminio ir sporadinio vėžio skirtumai

Pagrindinis šeimyninio ir sporadinio vėžio skirtumas yra jų priežastys. Sporadinis vėžys atsiranda dėl genų mutacijų, susikaupusių per visą žmogaus gyvenimą, o šeiminis vėžys – dėl konkretaus paveldimo polinkio, kurį lemia iš tėvų paveldėtos genų mutacijos.

Statistiniai duomenys apie šeimyninį vėžį

Tiek sergamumas, tiek mirtingumas nuo šeiminių vėžio atvejų yra didelis. JAV šeiminės kilmės vėžys sudaro maždaug 5-10 % visų vėžio atvejų.

Susipažinkite su mumis geriau

Jei skaitote šį straipsnį, esate tinkamoje vietoje – mums nerūpi, kas esate ir ką veikiate, spauskite mygtuką ir sekite diskusijas gyvai.

Join our community

Genetika ir šeimyninis vėžys

Genetikos vaidmuo sergant šeimyniniu vėžiu

Šeiminio vėžio atveju iš kartos į kartą perduodamos tam tikrų genų mutacijos, kurios padidina tikimybę susirgti tam tikromis vėžio rūšimis. Šios mutacijos gali būti kiekvienoje organizmo ląstelėje, ir nors jos negarantuoja vėžio išsivystymo, tačiau gerokai padidina riziką.

Įprasti šeimyniniai vėžio sindromai

Yra keletas gerai žinomų šeiminių vėžio sindromų, pavyzdžiui, paveldimas krūties ir kiaušidžių vėžio sindromas (susijęs su BRCA1 ir BRCA2 genų pakitimais), Linčo sindromas (susijęs su padidėjusia storosios žarnos ir kitų rūšių vėžio rizika) ir šeiminė adenomatozinė polipozė (genų mutacijos lemia padidėjusią storosios žarnos vėžio tikimybę).

Genetiniai tyrimai dėl šeiminio vėžio

Genetiniais tyrimais galima nustatyti paveldėtas mutacijas ir įvertinti asmens riziką susirgti šeiminiu vėžiu. Atliekant kraujo arba seilių tyrimus, ieškoma konkrečių genų, chromosomų arba baltymų pokyčių, rodančių genetinę mutaciją, susijusią su vėžiu.

Šeimyninio vėžio atrankinė patikra ir diagnostika

Šeimos vėžio diagnozavimo procesas

Įtarus tam tikrą šeiminį vėžį, jis diagnozuojamas derinant šeimos anamnezės įvertinimą, genetinius tyrimus ir tikslinius medicininius tyrimus.

Galimos atrankinės patikros metodikos

Šeiminio vėžio atrankinė patikra priklauso nuo konkretaus sindromo ir gali apimti įprastus tyrimus, vaizdinius tyrimus arba molekulinius tyrimus. Pavyzdžiui, paveldimo krūties ir kiaušidžių vėžio atveju gali būti rekomenduojama atlikti mamografiją arba krūties magnetinio rezonanso tomografiją.

Psichologinis diagnozės poveikis

Šeimos vėžio diagnozė gali turėti didelį psichologinį poveikį, nes gali kelti nerimą dėl vėžio ar mutacijos perdavimo vaikams. Tačiau konsultacijos ir šeimų, sergančių vėžiu, paramos grupės gali suteikti vertingos emocinės ir psichologinės paramos.

Šeimyninio vėžio gydymas ir prevencija

Šeimos vėžio gydymo galimybės

Gydymo eiga priklauso nuo vėžio tipo ir konkretaus atvejo, tačiau gali būti taikoma chirurgija, spindulinė terapija, chemoterapija, tikslinė terapija arba jų derinys.

Prevencijos strategijos

Prevencinės priemonės apima elgesio keitimą ir aktyvias medicinines intervencijas. Reguliarus fizinis aktyvumas, subalansuota mityba, kancerogeninių medžiagų vengimas ir reguliarus tikrinimas gali sumažinti riziką.

Susidorojimas su šeimyniniu vėžiu ir gyvenimas su juo

Gyvenimas su šeimine vėžio diagnoze ar polinkiu į vėžį gali būti sudėtingas. Tačiau konsultacijos, artimųjų parama ir streso valdymo būdai gali palengvinti šią kelionę.

Išvada

Suprasti šeimyninį vėžį taip pat svarbu, kaip ir sporadinį vėžį. Būtina prisiminti, kad vėžio riziką didinančios genų mutacijos turėjimas negarantuoja vėžio diagnozės. Ankstyva diagnostika, aktyvus valdymas, bendravimas ir emocinė parama yra svarbiausi veiksniai, padedantys valdyti šeimyninį vėžį.

Straipsnyje aptarti keli klausimai apie genetikos vaidmenį šeiminio vėžio atveju, paplitusius sindromus, genetinius tyrimus, gydymo galimybes ir psichosocialinį šeiminio vėžio diagnozės poveikį. Atskleisdami šias žinias galime demistifikuoti šeiminį vėžį ir galiausiai sustiprinti kovą su šia plačiai paplitusia liga.

DUK

1. Kas yra šeiminis vėžys ir kuo jis skiriasi nuo sporadinio arba nešeiminio vėžio?

Šeimyninis vėžys – tai atvejis, kai tam tikros vėžio rūšys dėl bendro genetinio polinkio būdingos šeimoms. Skirtingai nuo sporadinio arba ne šeiminio vėžio, kai riziką pirmiausia lemia aplinkos veiksniai ir atsitiktinės genetinės mutacijos, šeiminis vėžys rodo, kad šeimoje yra paveldėtas genetinis polinkis, didinantis riziką susirgti tam tikrais vėžiniais susirgimais.

2. Kokie dažniausi požymiai rodo, kad šeimoje gali būti paveldimas polinkis sirgti vėžiu?

Dažniausiai pasitaikantys požymiai, kad šeimoje gali būti paveldimas polinkis sirgti vėžiu, yra šie:

• Keletas šeimos narių, sergančių tos pačios ar giminingos rūšies vėžiu.
• Vėžys diagnozuojamas jaunesniame amžiuje nei įprasta tos rūšies vėžiui.
• Keli pirminiai vėžio atvejai tam pačiam asmeniui.
• tam tikros retos ar neįprastos vėžio rūšys, pasitaikančios šeimoje.

Šie požymiai gali rodyti, kad yra paveldimas vėžio sindromas, ir pateisinti tolesnius genetinius tyrimus ir įvertinimą.

3. Kas yra paveldimi vėžio sindromai ir kokie žinomi pavyzdžiai?

Paveldimi vėžio sindromai – tai genetinės būklės, dėl kurių labai padidėja rizika susirgti tam tikros rūšies vėžiu. Gerai žinomi paveldimų vėžio sindromų pavyzdžiai:

• BRCA1 ir BRCA2 mutacijos: Šios mutacijos padidina krūties, kiaušidžių ir kai kurių kitų rūšių vėžio riziką.
• Lyncho sindromas (paveldimas nepolipozinis storosios žarnos vėžys arba HNPCC): Jis lemia polinkį sirgti storosios žarnos vėžiu ir kitais vėžiniais susirgimais, įskaitant endometriumo, kiaušidžių ir skrandžio vėžį.
• Šeiminė adenomatozinė polipozė (FAP): Šis sindromas lemia gausius storosios žarnos polipus ir didelę storosios žarnos vėžio riziką.
• Li-Fraumeni sindromas: jis padidina kelių rūšių vėžio, įskaitant krūties vėžį, minkštųjų audinių sarkomą ir smegenų navikus, riziką.
• Cowden sindromas: Šis sindromas padidina krūties, skydliaukės ir endometriumo vėžio riziką.

4. Kaip diagnozuojamas šeiminis vėžys ir kokių veiksmų turėtų imtis asmenys, kurių šeimoje yra buvę vėžio atvejų, kad įvertintų savo riziką?

Šeimos vėžys paprastai diagnozuojamas derinant šeimos istorijos vertinimą, genetinį konsultavimą ir genetinius tyrimus. Asmenys, kurių šeimoje yra sirgusių vėžiu, turėtų:

• Surinkite išsamią informaciją apie šeimos vėžio istoriją, įskaitant vėžio tipus, diagnozės nustatymo amžių ir visus žinomus šeimos genetinių tyrimų rezultatus.
• Pasikonsultuokite su genetikos konsultantu arba sveikatos priežiūros paslaugų teikėju, kad jis įvertintų riziką, remdamasis šeimos istorija.
• Apsvarstykite galimybę atlikti genetinius tyrimus, jei tai rodo vertinimas, nes jais galima nustatyti konkrečias genetines mutacijas, didinančias vėžio riziką.
• Sudarykite individualų vėžio rizikos valdymo planą, į kurį, atsižvelgiant į asmens riziką ir nustatytą mutaciją, gali būti įtraukta sustiprinta priežiūra, prevencinės priemonės arba profilaktinės operacijos.

5. Kokios yra kai kurios prevencinės priemonės ir rizikos mažinimo strategijos asmenims, turintiems paveldimą polinkį sirgti vėžiu?

Paveldimą polinkį į vėžį turintiems asmenims gali būti taikomos šios prevencinės priemonės ir rizikos mažinimo strategijos:

• Reguliarus vėžio tikrinimas ir priežiūra, atsižvelgiant į konkrečią vėžio riziką, susijusią su genetine mutacija.
• Profilaktinės operacijos, pavyzdžiui, mastektomija arba ooforektomija, siekiant sumažinti krūties arba kiaušidžių vėžio riziką didelės rizikos asmenims.
• gyvenimo būdo pakeitimai, įskaitant sveiką mitybą, reguliarius fizinius pratimus, vengimą rūkyti ir vartoti per daug alkoholio.
• Chemoprofilaktika, kai tam tikrais atvejais vartojami vaistai, mažinantys vėžio riziką.
• Nuolatinės genetinės konsultacijos ir nuolatinis informavimas apie vėžio rizikos valdymo pažangą ir gydymo galimybes.

Šių strategijų tikslas – nustatyti vėžį ankstesnėje, lengviau išgydomoje stadijoje arba visiškai sumažinti riziką susirgti vėžiu didelės rizikos asmenims.