Zuzanos Tomášikovos gyvenimas netikėtai pasisuko 19 metų, kai jai buvo diagnozuota osteosarkoma – kaulų auglys.
Tačiau Zuzana neleido, kad vėžys ją nulemtų.
Šiame interviu ji dalijasi savo atsparumo istorija, bendruomenės svarba ir tuo, kaip ji randa džiaugsmo kasdienybėje.

Koks jūsų vardas? Kiek jums metų? Iš kur esate?

Zuzana Tomášiková, netrukus 38-erių, kilusi iš Slovakijos, daugiau nei 20 metų gyvenanti vokiškai kalbančiose šalyse, iš pradžių Vienoje, Austrijoje, o dabar – Ciuriche, Šveicarijoje.

Kokia jūsų diagnozė?

Kai man buvo 19 metų, man diagnozavo kairės kojos osteosarkomą – kaulų auglį.

Kaip ir kada sužinojote savo diagnozę?

Laimei, auglys buvo pradėjęs augti už kaulo ribų, todėl po keliu pastebėjau guzą, kuris spaudžiant tapo jautrus.
Teisingai diagnozei nustatyti prireikė kelių savaičių ar mėnesių.

Kas jums labiausiai padėjo gydymo proceso metu?

Besąlygiškas tėvų ir brolio palaikymas ir buvimas šalia, taip pat neblėstanti paaugliška meilė, kuri padėjo man susitelkti į ateitį ir svajoti, kaip bus, kai baigsiu gydymą, mes susitiksime ir aš turėsiu trumpus plaukus po chemoterapijos plaukų slinkimo.
Tai nepaprastai galinga priemonė – afirmacijos ir pozityvus mąstymas apie gyvenimą po vėžio.
Man tai padėjo nežinant teorijos, atrodė, kad būdama paauglė, kuriai diagnozuotas vėžys, turiu bent kažkokį pranašumą.

Kas pasikeitė jūsų gyvenime po vėžio diagnozės?

Tai sunkus klausimas, aš tuo tarpu užaugau… todėl tikriausiai viskas.
Neįmanoma pasakyti, kas būtų buvę kitaip, jei nebūčiau išgyvenęs šios patirties, ir, laimei, nesu praleidęs daug laiko galvodamas apie tai, „kas būtų, jei…”.
Nėra galimybės patekti į paralelinę visatą, kurioje nesusidūriau su vėžio diagnoze ir nepraėjau gydymo ir išgyvenimo kelio… Žinau tik tiek, kad žaidžiu su kortomis, kurias gavau, ir kol kas sugebu mėgautis žaidimu, bent jau didžiąją laiko dalį… Kartais susidaro įspūdis, kad anksčiau atpažinau, kas iš tiesų gyvenime yra svarbu, palyginti su mano bendraamžiais.
Nors tai pasakius garsiai, skamba gana arogantiškai.
Galiausiai, kai kalbama apie „kas tavęs nenužudo, padaro tave stipresnį”… Man labiau patinka pasakymas, kad NE pats „blogas dalykas” tave išmoko / sustiprina, BET būdas ir gebėjimai, kuriuos išmoksti valdyti, eina kartu su tuo.
Arba atrasdamas vidinės stiprybės savyje ir arba iš aplinkinių, kurie tau padeda su tuo susidoroti…

Ką norėtumėte pasiekti EU-CAYAS-NET tinkle?

Noriu stiprinti bendruomenę, suburti suinteresuotus žmones, didinti informuotumą ir motyvuoti bent keletą jaunų žmonių geriau rūpintis savimi ir (arba) būti aktyviais.
Taip pat noriu padėti sukurti visą mums visiems labai reikalingą medžiagą, kurios visi laukiame.
Asmeniškai aš taip pat ieškau tikro ryšio ir kokybiško laiko neįtikėtinai emociškai stiprioje bendruomenėje.

Kas jus akimirksniu priverčia užsidegti?

Kalnai, ežerai, karštas šokoladas arba užtarnautas alus po žygio (pageidautina su snieguoto kraštovaizdžio panorama), kokybiškas laikas su draugais ir šeima, žaidimai su sūnėnu, geras maistas, vandens sporto treniruotės, šokiai, sveikatingumas, dainavimas (ypač nemokant žodžių ir taip varant iš proto geriausią draugę) ir daugybė kitų mažų dalykų gyvenime.

Už ką savo gyvenime jaučiatės labiausiai dėkingi?

Mano šeima, mano draugai ir grynas atsitiktinumas, kur gyvenu, ir tai, kad man diagnozė buvo nustatyta pakankamai anksti ir kad mane gydo vienoje iš geriausių vietų Europoje.
Tai leidžia man išgyventi, sutikti ir prisijungti prie neįtikėtinai atsidavusios, įkvepiančios ir galingos bendruomenės, kurioje yra neįtikėtinai daug stiprių asmenybių.

Dėl ko jūsų gyvenimas atrodo prasmingas?

Ryšiai su kitais žmonėmis, šeimos nariais ir draugais, taip pat kolegomis ir kartais net nepažįstamais žmonėmis, kai jie atsitiktinai kur nors susirenka.
Taip pat mano dalyvavimas Childhood Cancer International Europe veikloje, matant ir kartu kuriant, ką galime pasiekti ir kaip galime padėti (būsimiems) pacientams savo gyva patirtimi pagrįsta advokatūra.

Kaip susidorojate su sunkumais?

Tikrai dažnai (per daug) galvoju ir pirmiausia sprendžiu su savimi, kol pasiekiu tam tikrą tašką ir įtraukiu kai kuriuos savo labai gerus draugus.
Priklausomai nuo temos žinau, į ką kreiptis.
Esu labai dėkinga, kad savo gyvenime turiu tokių neįtikėtinų žmonių.
Taip pat atidėlioju darbus pertvarkydama smulkius daiktus savo bute, tai man taip pat padeda sutvarkyti mintis ir „apdoroti” tolesnius veiksmus.

Kokią knygą tikrai rekomenduotumėte perskaityti? Arba filmą, kurį norite žiūrėti? Arba dainą, kurios galima klausytis?

Yra per daug knygų, kurios mane sudomino; viena iš paskutiniųjų – Sašos Stanišičiaus „Iš kur tu ateini”.
Taip pat man patiko Mari Kondo „Magiška švara”, joje buvo kažkas raminančio, beveik meditacinio.
Galiausiai man patinka geri skandinaviški, o dabar ir vokiški bei šveicariški trileriai.