„Gyvenimas yra loterija”: Pokalbis su Jovana Plavšić

Šiame interviu 25 metų Jovana, išgyvenusi kiaušidžių vėžį iš Belgrado, dalijasi savo istorija apie atsparumą, bendruomeniškumą ir svarbias gyvenimo pamokas, kurias ji išmoko šiame kelyje.

Koks jūsų vardas? Kiek jums metų? Iš kur esate?

Mano vardas Jovana, man 25 metai, gyvenu Serbijos sostinėje Belgrade.

Kokia jūsų diagnozė?

Neaiškios stadijos kiaušidžių vėžys – mišrūs lytinių ląstelių navikai, būdingesni jauniems vyrams, labai reti moterims.

Kaip ir kada sužinojote savo diagnozę?

Prieš kiek mažiau nei 3 metus mano menstruacijų ciklas vėlavo, tačiau, remiantis ankstesne patirtimi ir PCOS diagnoze, tai visada būdavo susiję su gyvenimo būdo pokyčiais.
Mano (dabar jau mirusios) mama ir močiutė išgelbėjo man gyvybę, pasiūliusios atlikti nėštumo testą, nors jau kurį laiką neturėjau partnerio ir jokių nėštumo požymių, išskyrus tai, kad buvau itin gležna ir emocionali – jis pasirodė teigiamas dėl piktybinio auglio, tačiau iš pat pradžių to nežinojau.
Rezultatus gavau tik po 10 dienų nuo testo atlikimo; iš pradžių buvau skubiai nuvežta į ligoninę, nes ultragarso specialistas įtarė, kad man negimdinis nėštumas, tačiau chirurgas per laparoskopiją (nedidelę pilvo operaciją) pastebėjo kažką keisto ir pasirūpino, kad mano pooperaciniams tyrimams būtų teikiama pirmenybė.
Jo vardas ir pavardė – prof. dr. sci.
med.
Mladenko Vasiljevičius, ir aš esu jam be galo dėkinga. Įdomus faktas: kai tik man buvo teigiamas nėštumo testas, atsitiktinai prisiminiau prieš 10 metų paskelbtą „Youtube” vaizdo įrašą, kuriame kažkoks joutuberis bandė amerikietiškus „dolerių parduotuvės” produktus.
Iš juoko – jis nusipirko nėštumo testą, pasidarė jį ir jis pasirodė teigiamas.
Žmonės komentaruose jį perspėjo, kad tai gali būti prostatos vėžio požymis; jis nuėjo pasitikrinti ir viskas pasirodė gerai.
Mane stebina mano intuicija ir tai, kad prisiminiau tą informaciją prieš 10 metų.

Ką norėtumėte pasiekti EU-CAYAS-NET tinkle?

Paprasčiausiai: būti pokyčių dalimi.
Taip pat toliau mokytis, keistis idėjomis, puoselėti draugystes, kurias užmezgiau šiame kelyje, įgyti pasitikėjimo savimi ir jėgų kalbėti apie onkologinių pacientų problemas savo šalyje ir teikti patikrintą informaciją, kurią surinkau projekto metu, onkologiniams pacientams, kurie kreipiasi į mane pagalbos.

Ko jus išmokė vėžio patirtis?

Prisimenu, kaip gulėjau lovoje ir tiesiog jaučiau visas emocijas, slypinčias už žodžio GYVENIMAS.
Tai mane išmokė, kaip būti atviresniam, kai reikia susidurti su įvairiais tikslais ir iššūkiais.
Daugiau nebeturiu sąrašo „už” ir „prieš”, kai galvoju daryti ką nors nauja, tiesiog pradedu tai daryti ir, užuot per daug galvojusi, leidžiu patirčiai pačiai mane vesti toliau.
Tai taip pat mane išmokė, kaip žmonija yra tiesiog įkalinta šioje naujųjų laikų sistemoje ir išplautos smegenys iki tokio lygio, kad mes neįsivaizduojame, ką iš tikrųjų sugebame, ką mūsų kūnai gali pakelti ir kokios yra maksimalios kiekvieno žmogaus proto galimybės.
Manau, kad šiuolaikinė epocha, vartotojiškumas, komforto ir patogumo siekis mus susilpnino ir padarė mažiau atsparius stresui.

Kas jums labiausiai padėjo gydymo proceso metu?

Susitikimas su savo vaikinu Ilija ligoninėje buvo kažkas, už ką slapta meldžiausi (nes mėgstu skausme rasti poetinę prasmę, kad galėčiau susidoroti su viskuo), bet nesitikėjau, kad tai tikrai įvyks!(Interviu su Jovana ir jos vaikinu apie tai, kaip meilė nugali viską, skaitykite čia).
Daug padėjo ir tai, kad apie savo jausmus nuolat bendravau tiesiogine to žodžio prasme su visais, kiek galėdama daugiau sportuodavau ir pirkdavau mielus drabužius.

Jei turėtumėte susitikti su savimi tą dieną, kai išgirdote diagnozę, ką pasakytumėte savo jaunesniam aš?

Išmokote, kaip išgyventi gydymą, stebėdami save iš motinos, kuri moko savo kūdikį vaikščioti, perspektyvos.
Jūsų plaukai ataugs, tokie ryškiai raudoni, kokių visada norėjote.
Išnaudosite absoliučiai visą patirtį ir suartėsite su savo šeima bei Dievu.
Jūsų savivertė niekada nepasikeis ir sutiksite žmonių, su kuriais galėsite bendrauti daugeliu lygmenų.
Ir tikite ar ne: kažkaip nustojote traukti neigiamus žmones ir išmokote nustatyti ribas.

Koks yra jūsų mėgstamiausias gyvenimo šūkis?

„La vida es una tómbola.” (Kai jaučiate, kad viskas griūva – leiskite jiems griūti visiškai be gailesčio.
Bus labai sunku kurti gyvenimą nuo nulio, bet dabar turite patirties ir erdvės padaryti jį gražesnį.

Kas įtraukta į jūsų kibirų sąrašą?

Noriu aplankyti visas Europos sostines ir kuo daugiau vietų, kurios ortodoksų krikščionybėje laikomos šventomis.
Artimiausiu metu norėčiau atnaujinti savo namus, gauti vairuotojo pažymėjimą, baigti mokslus IT srityje ir su draugais surengti prabangią kiemo kepsninę.

Už ką savo gyvenime jaučiatės labiausiai dėkingi?

Tai, kad fiziškai ir protiškai galiu pasirūpinti maistu, vandeniu ir šilta vieta miegoti, ir tai, kad buvau palaiminta, jog mane užaugino nuostabi mama, ir tai, kad galėjau su ja tinkamai atsisveikinti.

Dėl ko jūsų gyvenimas atrodo prasmingas?

Prasmingi pokalbiai, savęs pažinimas įvairiais atvejais, palaiminimas jausti įvairias emocijas ir troškimas kasdien mokytis ir tobulėti.

Kaip susidorojate su sunkumais?

Tai tikrai nėra idealus įveikimo mechanizmas; išgyvenu etapą, kurį mėgstu vadinti: miegoti/valgyti/verkti/išsiskirti.
Tada, maždaug po savaitės, esu pasiruošusi atvirai apie tai kalbėti, bendrauti ir imtis veiksmų.

Kurią programėlę telefone naudojate dažniausiai?

„Samsung” užrašai – mano užrašai yra netvarkingi, tačiau paprasti ir atlieka savo darbą, ir „Instagram”, nes negaliu išbūti nė dienos be žinučių savo vaikinui, kai esame atskirai vienas nuo kito.

Ką paskutinį kartą žiūrėjote per televizorių / internetą / „Netflix” ir kodėl nusprendėte jį žiūrėti?

Žiūrėjau naują „Netflix” serialą „Baby Reindeer”.
Priekaba mane sudomino, bet siužetas buvo ne toks, kokio tikėjausi.
10/10