Tuning into Resilience: A Conversation with Andrijana Serafimovska

Susipažinkite su projekto ambasadore Andrijana ir sužinokite, kaip šeima ir muzika tapo jos palaikymo ramsčiais gydant vėžį. Sužinokite, kaip jos pagrindiniais principais tapo ribų nustatymas, mažų džiaugsmų branginimas ir vaikų vėžiu sergančių pacientų gynimas.

Koks jūsų vardas? Kiek jums metų? Iš kur esate?

Mano vardas Andrijana Serafimovska. Man 26 metai ir esu iš Skopjės, Makedonijos.

Kokia jūsų diagnozė?

Kai man buvo 12 metų, man buvo diagnozuota osteosarkoma.

Kaip ir kada sužinojote savo diagnozę?

Kai man sukako 12 metų, pradėjau jausti stiprų kelio skausmą. Po poros savaičių gavau rentgeno nuotrauką ir buvau nedelsiant nusiųstas pas ortopedą į valstybinę kliniką. Po kelių dienų man buvo atlikta biopsija, kuri parodė, kad sergu osteosarkoma, ir 2009 m. rugpjūtį pradėjau chemoterapinį gydymą. Po biopsijos operacijos ligoninėje tėvas kartu su mama sėdėjo prie mano lovos ir pasakė man diagnozę bei gydymą.

Ko jus išmokė kelionė per vėžį?

Ši kelionė mane išmokė, kad esu atsparesnė, nei manau, ir kad stebuklų tikrai pasitaiko. Sužinojau, kad esu daug labiau privilegijuotas, nes turėjau tokią paramos sistemą, kokią man suteikė šeima, ir galimybę sėkmingai gydytis bei atlikti operacijas, kurias atliko mano šalies ir Švedijos specialistai, todėl mano gyvenimo kokybė tapo geresnė, nei tikėjausi.

Kas jums labiausiai padėjo gydymo proceso metu?

Šeima ir muzika. Visą dieną klausydavau muzikos ir garsiai dainuodavau. Buvau žinoma kaip onkologijos skyriaus „dainininkė” ir kartais gydytojai, pamatę mane pro duris, neateidavo į kabinetą, kad netrukdytų man dainuoti. Tai buvo mano „dainavimo per dieną, kad daktaras neateitų” tipo situacija 😀 (kai kada tai pavykdavo, be to, aš nemoku dainuoti).

Kas pasikeitė jūsų gyvenime po vėžio diagnozės?

Jaučiuosi taip, tarsi būčiau užaugusi per naktį, praradau vaikystės nekaltybę ir niekada nesijaučiau visiškai pritapusi prie savo draugų. Metams bėgant mano išgyvenimo režimas įsijungdavo daugelyje situacijų, todėl kartais gyvenimas atrodo labiau panašus į išgyvenimą nei į gyvenimą. Tačiau taip pat išmokau nustatyti ribas ir ginti tai, kuo tikiu ir ko noriu. Labiau suprantu mažus dalykus, kurie daro mane laimingą, ir esu linkusi daug labiau džiaugtis gyvenimu ir jį jausti, nes esu labai dėkinga, kad man buvo suteikta dar viena gyvenimo galimybė.

Jei turėtumėte susitikti su savimi tą dieną, kai išgirdote diagnozę, ką pasakytumėte savo jaunesniam aš?

Tiesą sakant, mano jaunesnioji aš darė viską, ką turėjo daryti. Mano tėvai atliko nuostabų darbą sukurdami saugią erdvę ir palaikymo sistemą, kurios man reikėjo, todėl iš karto patikėjau, kad viskas bus gerai, niekada neabejojau savimi, kovojau stipriau nei galėjau ir pasitikėjau procesu. Man atrodo, kad pakeliui praradau šias savybes. Norėčiau, kad mano jaunesnioji savastis primintų mano vyresniajai savastiai, kokia stipri buvau, ir prisimintų, kad viskas bus gerai.

Kokie yra jūsų ligšioliniai pasiekimai (oficialūs ar neoficialūs, išsilavinimas ar pomėgis)?

Vienas didžiausių mano pasiekimų – darbas, kurį atlieku savo šalies vaikų vėžiu sergančių pacientų labui. Nuo 2018 m. savanoriauju, vadovauju projektams, rengiu informuotumo didinimo kampanijas. Pakeliui sužinojau, kad labiausiai džiaugiuosi, kai apsilankau hematoonkologijos skyriuje ir leidžiu laiką su vaikais, kurie kovoja su vėžiu. Žinau, kad padariau pokytį, kai dabar jau sveiki vaikai man paskambina arba parašo žinutę, kad papasakotų apie savo kasdienybę po vėžio gydymo. Šį darbą įvertino Skopjės miestas, ir man kartu su kitais 4 savanoriais buvo įteiktas „13^th lapkričio” apdovanojimą humanitarinėje srityje už pagalbą su vėžiu kovojantiems vaikams – tai vienas aukščiausių apdovanojimų mano šalyje.

Kas įtraukta į jūsų kibirų sąrašą?

Šiuo metu į savo sąrašą esu įtraukęs tris dalykus. Keliauk po pasaulį, studijuok magistrantūroje ir skraidyk parasparniu.

Kokios yra jūsų asmeninės taisyklės?

Daugiau niekada nedarykite to, ko nenorite.

Šeima yra svarbiausia.

Niekas negali man pasakyti, kokios yra mano ribos. Tačiau galiu pasakyti savo gyvenimo ribas.

Kas jus kasdien skatina veikti?

Kad dar nepadariau savo geriausio pasiekimo. Man dar tiek daug reikia išmokti, sutikti žmonių, pajusti, įveikti ir pasiekti gyvenime. Muzika, draugai ir šeima.

Kokio asmeninio tikslo norėtumėte siekti toliau?

Atrasti savo gyvenimo tikslą ir atskleisti savo geriausią savastį.

Kokią pamoką jums buvo sunkiausia išmokti?

Sunkiai išmokau nelaikyti savo emocijų buteliuose. Jie pasirodys po daugelio metų, kai mažiausiai to tikėsitės, ir tokia forma, kokios net neįsivaizduojate. Nebūti gerai yra normalu ir jums nereikia, kad kas nors patvirtintų jūsų jausmus. Ir dar vienas dalykas, kurio man vis dar sunku išmokti, – tai, kad manęs pakanka.