Managing Body Image Challenges in Adult Cancer Patients: Lessons from Research

Kiekvienas žmogus turi savo kūno įvaizdį – jis apima ne tik išvaizdos aspektus, bet yra daugialypis konstruktas, todėl apima ne tik savo kūno suvokimą, bet ir su kūnu susijusias mintis, jausmus ir elgesį. Kai žmonės serga ar sirgo vėžiu, jie dažnai patiria dėl ligos ir gydymo atsiradusius fizinius pokyčius: Plaukų slinkimas, svorio pokyčiai, randai, kūno dalių tirpimas, rijimo sunkumai ir impotencija – tai tik keli pavyzdžiai. Tai, kad šie pokyčiai gali turėti įtakos ir (buvusių) pacientų kūno įvaizdžiui, yra akivaizdu.

Šiame straipsnyje pateikiama informacija apie mokslines išvadas, susijusias su vėžio ir kūno įvaizdžio sąsajomis, apie intervencines priemones, kurios gali būti naudingos siekiant pagerinti kūno įvaizdį, ir apibendrinami patarimai ir rekomendacijos, kaip bendrauti ir bendrauti su vėžiu sergančiais žmonėmis.

Daugiausia tyrimų buvo atliekama su krūties vėžiu sergančiomis pacientėmis, tačiau kūno įvaizdžio požiūriu buvo tiriami ir kitų rūšių vėžio atvejai. Daugiausia rūpesčių dėl kūno įvaizdžio pacientai patiria iškart po operacijos arba netrukus po gydymo pabaigos. Ypač tikėtina, kad susirūpinimą dėl kūno įvaizdžio gali patirti jaunesnės pacientės, pacientės, kurių KMI yra didelis, ir pacientės, kurios po operacijos patyrė papildomų komplikacijų. Ypatingas rūpinimasis šiais pacientais yra labai svarbus siekiant kuo geriau pagerinti jų gyvenimo kokybę.

Tam tikros terapijos formos yra perspektyvios, visų pirma kognityvinė elgesio terapija – psichoterapinis metodas, kurio metu daugiausia dėmesio skiriama disfunkcinėms mintims, emocijoms ir elgesiui ir siekiama juos pagerinti taikant tam tikrus metodus. Kitos naudingos intervencijos, pavyzdžiui, psichoseksualinė terapija, edukacinės intervencijos, į kosmetiką orientuotos intervencijos arba masažas, joga arba jėgos treniruotės ir fiziniai pratimai, skirti fizinei būklei atgauti.

Tačiau prieš pradedant taikyti specialias intervencines priemones ypač svarbu atvirai bendrauti su pacientais apie jų kūno įvaizdį, jų nusiskundimus, rūpesčius ir mintis. Žinoma, būtų patartina su kiekvienu pacientu konkrečiai pasikalbėti apie jo kūno įvaizdį, tačiau dažnai įtemptoje klinikų kasdienybėje tai ne visada įmanoma dėl laiko stokos. Todėl ypatingą dėmesį reikėtų skirti tiems pacientams, kurie dėl ligos ir gydymo patiria didelių matomų ir suvokiamų fizinių pokyčių. Kadangi pacientai dažnai gėdijasi savo fizinių pokyčių ir patys jų nesureikšmina, labai svarbu į juos kreiptis aktyviai – atsargiai, empatiškai ir kantriai. Reikėtų atsižvelgti į šiuos 3 C:

1. Dažnas: paaiškinti pacientams, kad fiziniai pokyčiai yra įprasti ir dažni, todėl jie nėra vieniši.
2. Susirūpinimas: Tiesiogiai paklausti, kas konkrečiai pacientui kelia susirūpinimą.
3. Pasekmės: Tiesiogiai paklausti, kokios gali būti tiesioginės jų rūpesčių pasekmės kasdieniame gyvenime, socialinėse, profesinėse ir emocinėse situacijose bei aspektais.

Galiausiai apibendrinsime penkis svarbiausius straipsnio principus, kuriuos sveikatos priežiūros specialistai turėtų ypač įsidėmėti – jie skirti kūno įvaizdžiui, tačiau iš esmės tinka ir tinkamam bendravimui su pacientais. Šie principai turėtų padėti jiems nesijausti vieniems su savo rūpesčiais.

1. Pacientų informavimas apie tai, ko galima tikėtis dėl jų fizinės išvaizdos ir funkcijų pokyčių, kad jie iš anksto žinotų.
2. Gerai, atidžiai ir kantriai klausytis, nes tai ypač svarbi bendravimo dalis – bendrauti dažnai reiškia tiesiog leisti kitam žmogui kalbėti.
3. Užduoti atvirus klausimus ir formuluotes, kviečiančias pacientus papasakoti, kas jiems svarbiausia
4. Leisti tylėti ir suteikti erdvės pokalbiams, kurie vėliau dažnai gali atskleisti ypač svarbią informaciją apie paciento jausmus, baimes ir tikslus – labai svarbu tam skirti pakankamai laiko.
5. Jei reikia, nukreipti pacientus pas psichologą ar psichoterapeutą, kad jie galėtų intensyviau apmąstyti jiems rūpimus klausimus, siekiant kuo geriau skatinti jų psichinę gerovę.