Per pastaruosius metus vaikų vėžio gydymas labai pagerėjo, todėl išgyvenamumas pagerėjo iki 80 %.
Tačiau išgyvenusiems vaikystės vėžį yra didžiausia rizika, kad dėl gydymo atsiras pasekmių, o išgyvenusieji dažnai patiria endokrininių komplikacijų. Nustatyta daugybė endokrininių pasekmių predisponuojančių veiksnių, įskaitant amžių diagnozės nustatymo metu, taikytą gydymą, spinduliavimą, naviko tipą ir genetinį polimorfizmą, kurie gali paaiškinti individualų polinkį į vaistų toksiškumą.
Nauji vaistai, nukreipti prieš navikų augimą, ir imuninių kontrolinių taškų inhibitoriai pastaruoju metu tapo kertiniu įvairių vėžio rūšių gydymo pagrindu, sukeliančiu daugybę su imunitetu susijusių endokrinopatijų. Vėžio gydymo endokrininės pasekmės turės įtakos ne tik vaikystei, bet ir šių itin sudėtingų pacientų išgyvenamumui ir gyvenimo kokybei.
Todėl labai svarbu visą gyvenimą stebėti išgyvenusius vaikystės vėžį, kuriems gresia endokrininių ligų rizika. Prioritetu tapo onkologų ir endokrinologų skatinimas kurti naujas stebėjimo ir ankstyvosios diagnostikos gaires, kurios sumažintų šių pacientų pasekmes, skatinant vaikų ir suaugusiųjų skyrių integraciją, nes daugelis pasekmių gali pasireikšti tik po kelerių metų ar dešimtmečių stebėjimo.
